Gerokai sparčiau už paskolų portfelį augantys indėliai kursto ekspertų diskusiją: vieni įspėja apie gyventojų nenorą investuoti ir perdėtus kreditavimo saugiklius verslui, kiti rimtos problemos dar neįžvelgia.

Vertinimai prieštaringi

Rekordinį indėlių augimą komerciniuose bankuose ekspertai vertina dvejopai. Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas teigė, kad pastarasis indėlių augimas iš esmės byloja tai, kad žmonės sugeba sutaupyti net ekonominės krizės laikotarpiu.

Be to, stebint indėlių augimo tendencijas galima konstatuoti, kad gyventojai bei įmonės pasitiki bankų sektoriumi ir patiki savo santaupas profesionaliems finansų tarpininkams. Taip samprotavo Lietuvos banko Finansinio stabilumo departamento Makroprudencinės analizės skyriaus vyriausiasis ekonomistas Virgilijus Rutkauskas.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto socialinių (ekonomikos) mokslų daktaras Gediminas Radzevičius sutiko, kad terminuotųjų ir paprastų indėlių augimas gali būti siejamas su didėjančiomis gyventojų ir verslo pajamomis, kurias lėmė teigiami postūmiai makroekonominėje aplinkoje.

Tačiau, jo manymu, indėlių augimo tendencija taip pat rodo, kad gyventojai ir verslas ne itin pasitiki ekonomine padėtimi ir yra labiau linkę taupyti nei investuoti į ateitį: „Taip jie laukia signalų tiek iš politikos, ypač į valdžią ateinant naujai Vyriausybei, tiek iš ekonomikos, ar nebus drastiškų mokesčių reformų. Nes nežinodamas sąlygų verslas investuoti bijo.“

Paskolos nustojo trauktis

Indėliams augant, nerimą kelia pastaruoju metu susitraukęs paskolų portfelis. Nors šis neseniai vėl atgijo, jo augimas indėlių šuoliams neprilygo. Todėl atsiranda ir skambinančių pavojaus varpais.

„Indėliai padengia 82 proc. paskolų, vadinasi, likusius 18 proc. bankai turi pasiskolinti tarpbankinėje rinkoje iš kitų šalių bankų. Taigi disbalansas neegzistuoja – jis pasireiškia tik tarp terminų, nes indėliai – trumpalaikiai, o paskolos išduodamos ilgesniam laikotarpiui“, – sakė S.Kropas.

Jis taip pat pabrėžė, kad iki šių metų pradžios besitęsusi paskolų portfelio traukimosi tendencija baigėsi. Todėl, anot pašnekovo, nevertėtų baimintis, kad bankų įsipareigojimai klientams auga, o gyventojai savųjų kuo skubiau atsikrato.

„Natūralu, kad esant neapibrėžtai ekonomikos situacijai dauguma stengiasi savo skolą mažinti, ir tai buvo pastebima iki šių metų pradžios. Tačiau nuo kovo paskolų portfelis vėl pradėjo didėti ir šiuo metu auga – naujai išduotų paskolų yra daugiau, nei grąžinama senų“, – dėstė jis.

Įspėja apie pavojų

Vis dėlto G.Radzevičius įsitikinęs, kad disproporcija tarp priimamų indėlių bei suteikiamų kreditų kelia didelį susirūpinimą ir būtina dėl to imtis kokių nors priemonių. Anot jo, investicijų poreikis šalyje mažas, o net ir norintis gauti kreditą verslas dėl itin konservatyvios bankų kreditavimo politikos to padaryti negali.

V.Rutkauskas oponavo, kad galutinis bankų veiklos rezultatas iš esmės priklauso ne tik nuo indėlių ir paskolų portfelio dydžio, bet ir nuo mokamų bei gaunamų palūkanų. „Jeigu bankai indėlių pritraukia daugiau, bet šie kainuoja santykinai mažai, o už paskolas gauna keleriopai didesnes palūkanas, tai toks disbalansas yra palyginti menka problema“, – sakė jis.

Anot pašnekovo, indėlius priimdami už kaip niekad žemas palūkanų normas bankai sumažino ir palūkanas už paskolas – tokios mažos palūkanos buvo tik prieš aštuonerius metus. Jis pabrėžė, kad palūkanų dydį iš esmės diktuoja pati rinka.

Atsargumas įvarys į kampą

G.Radzevičius neabejoja, kad bankai turi objektyviai peržiūrėti savo kreditavimo politiką, nes praėjusi krizė jiems jau suteikė progą ir laiko suvaldyti kreditavimo rizikas. Anot jo, šiuo metu vienas iš pagrindinių Vyriausybės uždavinių turėtų būti dialogas su bankininkais, kad kreditavimo procesai pajudėtų iš sąstingio.

„Jei kreditavimo procesai nepajudės, verslo sektoriuje tikrai įsigalės stagnacija – jau ir šiandien augimo tempas gana lėtas. Dabar kreditais gali naudotis tik labai stambios įmonės, kurių kreditingumas yra toks saugus, kad suteikdami joms paskolas bankai niekuo nerizikuoja. Jei situacija nesikeis, vidutinis verslas toliau merdės ir trauksis“, – sakė G.Radzevičius.

Pašnekovo įsitikinimu, pernelyg didelis bankų atsargumas juos pačius įvarys į kampą. „Ne veltui šiandien bankai perėjo prie tiesioginių mokesčių rinkimo už operacijas – tam, kad galėtų finansuoti savo operacinę veiklą“, – sakė jis ir pridūrė, kad mažindami indėlių palūkanas bankai gyventojus jau ruošia apmokestintam indėlių laikymui.

Tikisi kreditų augimo

Kita vertus, S.Kropas pabrėžė, kad kreditavimo sąlygų keitimas neturėtų būti išeitis skatinant paskolų augimą ir mažinant atotrūkį nuo indėlių portfelio.

„Kreditavimo sąlygos yra cikliniai dalykai, be to, per didelis jų švelninimas galėtų labai padidinti riziką. Kreditavimo sąlygas daugiau lemia teisiniai dalykai, makroekonominė aplinka“, – sakė jis.

Per pastaruosius kelerius metus, kaip teigė V.Rutkauskas, verslo ir gyventojų finansinė padėtis pagerėjo, taigi išaugo ir jų galimybės grąžinti skolą. Į tai reaguodami bankai skolinimą jiems pradėjo vertinti kur kas palankiau. 2012 m. spalį komercinių bankų apklausa parodė, kad praėjusį šių metų pusmetį bankai verslui skolinimo sąlygas sugriežtino, tačiau tapo ne tokie reiklūs skolindami namų ūkiams būstui įsigyti.

„Taigi, mažėjant rizikai bei neapibrėžtumui, gautus indėlininkų pinigus bankai ir naudoja skolinimo sąlygoms laisvinti ir tikisi paskolų portfelio augimo. O skolinimosi paklausa, gerėjant namų ūkių ir verslo finansinei padėčiai, turėtų pajudėti. Todėl kitais metais komerciniai bankai jau tikisi apie 3 proc. paskolų augimo. Jie prognozuoja, kad ta pačia apimtimi didės ir indėliai“, – sakė V.Rutkauskas.

Greičiau saugo, nei investuoja

S.Kropo manymu, gyventojų apsisprendimą dėti indėlius net ir mažėjant palūkanoms lemia šalyje susiformavusi tradicija, kurią pakeisti būtų sudėtinga: „Žmonės linkę sutaupytus pinigus laikyti kredito įstaigose – tai jiems yra suprantama, jie gali disponuoti pinigais, pačiupinėti juos. Todėl naujos, modernesnės, investavimo priemonės kelią skinasi sunkiai.“

Šiandien, kai žmonės siekia sumažinti finansinę riziką, tokios investavimo sritys kaip akcijų, valiutų rinkos, tarptautinės obligacijų rinkos paprastiems gyventojams nėra patrauklios, kaip svarstė G.Radzevičius. Be to, daugeliu atveju gyventojai indėlius bankuose laiko siekdami veikiau apsaugoti savo pinigus, nei investuoti.

S.Kropas pasakojo, kad prieš kurį laiką besitęsusi investicijų į nekilnojamąjį turtą manija šiuo metu pasibaigusi, – gyventojai greitai pamatė, kad šis investavimo būdas atneša daugiau galvos skausmo nei naudos.

Žemos palūkanų normos, kaip sakė V.Rutkauskas, skatina namų ūkius ieškoti alternatyvių – didesnę grąžą nei indėliai duodančių – investavimo priemonių. Todėl, anot jo, pastaruoju metu gerokai padidėjo Vyriausybės taupymo lakštų paklausa: „Vyriausybės taupymo lakštų grąža buvo daug didesnė, nors jų rizika nuo indėlių bankuose daug nesiskyrė. Nuo šių metų gegužės iki lapkričio pradžios gyventojai taupymo lakštų įsigijo už daugiau nei 350 mln. litų. Žinoma, ši suma, palyginti su indėliais, nedidelė.“