Tyrimų instituto "Social Dynamics International" partneris

ES ir JAV, kurių ekonomikos didžiausios pasaulyje, problemos iš pirmo žvilgsnio atrodo gana panašios – didelis nedarbas, sustojęs kreditavimas, infliacija, nekilnojamojo turto burbulai ir didėjantis visuomenės nepasitenkinimas socialine nelygybe.

Tačiau, liūdna pripažinti, JAV gerokai toliau pažengė valdydama nuosmukį. Ir ne tik šiuo klausimu.

Tai lemia dviejų supervalstybių amžiaus skirtumas. Mes, dar labai jauni ir nepatyrę, neturime reikiamų centralizuotų valdymo ir galios priemonių, o susidariusi krizinė situacija visos ES mastu yra pirmasis istorijoje sisteminis smūgis. Nuolat keikdami graikų, italų bei ispanų tingėjimą, korupciją ir besaikį skolinimąsi, keliame tokius klausimus kaip išmetimas iš euro zonos ir drausminimas taupymo priemonėmis.

Tačiau tokios kalbos kaip atsisakymas finansuoti Floridos deficitą arba svarstymai dėl leidimo Kalifornijai bankrutuoti tikrai nepasiekia JAV Senato posėdžių.

Taigi jaunas amžius ir pirmas nusibalnotas kelis yra natūrali federacinės sąjungos evoliucijos dalis.

Didžiausią problemą visgi kelia ribotas laikas ir nesugebėjimas susitarti. Nė viena šalis nenori atsisakyti nacionalinio suverenumo, tačiau bendri pinigai vilioja.

Deja, ES dar laukia ilgas ir skausmingas kelias. JAV krizę suvaldė laiku įliedama į rinką pinigų ir perpirkdama iš bankų susikaupusias blogąsias paskolas. Taip kreditavimas po kelerių metų atsitiesė ir šalies ekonominiai rodikliai nors ir pamažu, bet gerėja.

ES šios galimybės neturi. Norint tapti visapusiškai funkcionuojančia federacine sąjunga, būtinos struktūrinės permainos, leisiančios efektyviai teikti neribotą finansavimą problemų ištiktoms šalims, kurioms tuo atveju būtų galima taikyti atitinkamas biudžeto drausmės ir politinės kontrolės priemones. Deja, jau šių metų pradžioje faktiškai buvo pripažintas Graikijos bankrotas ir taip sukurtas precedentas ateičiai kitų šalių vyriausybėms spausti Briuselį dėl pagalbos ir gąsdinti skolos nemokėjimu.

Tačiau visi iki vieno sveiko proto politikai supranta, kad bent vienos iš didesnių euro zonos šalių bankrotas sukeltų bankinę katastrofą ir būtų kur kas didesnis socialinis nuostolis nei tų valstybių gelbėjimas.

JAV integravimosi patirtis ir klaidos ignoruojamos, tačiau anksčiau ar vėliau reikės pripažinti, kad iš jų reikia mokytis ir praktiką taikyti kuriant ES institucijas.