Vilniaus „Baltica“ savo gerbėjus kol kas dažniau džiugina pergalėmis nei verčia susirūpinti dėl pralaimėjimų. Tai patinka ir komandos vartininkui, vieninteliam komandos žaidėjui iš Lenkijos Nikiforui Szczerbai.

Dilema, kuria kalba kalbėti su šiandien 22-ą gimtadienį švenčiančiu vartininku tuoj pat pranyksta, kai tik į draugišką žurnalisto lenkišką „część“ (labas, - lenkų k.), ledo ritulininkas, kelis metus rungtyniavęs JAV, atsako anglišku „Hi“, o tik po to nustebęs prideda „labas“ lenkiškai.

- Sakyk, kokie tavo įspūdžiai Lietuvoje, kaip sirgaliai?

- Pasakysiu atvirai, nesitikėjau, kad Lietuvoje bus tiek daug ledo ritulio sirgalių. Džiaugiuosi, kad kiekvienose rungtynėse sulaukiame vis didesnio dėmesio. Matau, kad jie aistringai mus palaiko, džiaugiasi dėl mūsų pergalių ir nekala prie kryžiaus, kai pralaimime. Tai šaunu.

- Prisipažink, ar prieš sutikdamas saugoti „Baltica“ vartus žinojai, kad vyksti į šalį, kur ledo ritulys toli gražu nėra pati populiariausia sporto šaka?

- Žinojau, kad Lietuvoje yra ledo ritulio komanda, šiek tiek girdėjau apie nacionalinę rinktinę. Prieš Lietuvos rinktinę teko žaisti su jaunimo rinktine. Tikrai daug nežinojau, tačiau man pasakė, jog yra kuriama komanda, kuri varžysis MHL, todėl žinojau, kad tai bus gana aukšto lygio komanda. Net nesudvejojau prieš vykdamas čia.

- Ne vienas, matyt, jau yra pastebėjęs, jog ant tavo šalmo yra moters portretas. Ar gali papasakoti apie tai?

- Tai mano mama. Ji mirė prieš kelis metus. Noriu ją pagerbti, todėl jos veidas yra ant mano šalmo. Ji labai pergyveno dėl mano ledo ritulininko karjeros, todėl ji yra kartu su manimi ant ledo.

- Esi iš Lenkijos. Labai daug apie lenkų ledo ritulininkų pasiekimus nesigirdi. ar tai yra populiari sporto šaka tavo gimtinėje?

- (juokiasi) Tikrai mano gimtinėje nėra labai gerai su šia sporto šaka. Mūsų rinktinė nedemonstruoja labai gerų rezultatų. Šios sporto šakos populiarumas šalyje nuolat svyruoja, aukščiausioje lygoje žaidžia aštuonios komandos. Negalėčiau pasakyti, kad jų lygis yra žemas, tačiau tikiuosi, kad ledo ritulio Lenkijoje tik kils.

- Papasakok, kaip pats nusprendei tapti ledo ritulininku Lenkijoje.

- Žinote, viena iš profesionalų komandų žaidė mano gimtajame mieste. Kai buvau mažas mano draugo tėtis tiesiog nusivedė mus į rungtynes. Man tikrai patiko, nusprendžiau nueiti į pirmąją treniruotę. Kad ir kaip paprastai tai skambėtų, bet mane ši sporto šaka užkabino.

- Žinau, kad neretai būna, kad prieš tapdami vartininkais daugelis žaidėjų save išbando puolėjo ar gynėjo pozicijoje. Kokia tavo patirtis?

- Aš iš karto stojau saugoti vartų, niekada nesu lakstęs po aikštę. Net nežinau kodėl, bet savo pozicija tikrai džiaugiuosi. Vartuose jaučiuosi labai gerai.

- Kaip manai, ką komandai reiškia vartininko pozicija?

- Nežinau, ką būtent apie mane galvoja komandos draugai, bet, manau, jog 25 procentais komandos rezultatas priklauso nuo vartininko. Būtent dėl to kiekvienose rungtynėse stengiuosi daryti viską, ką tik galiu, kad padėčiau komandai laimėti.

- Kol kas „Baltica“ komandai sekasi tikrai gerai – pergalė veja pergalę. Ar tave patį tai stebina?

- Tikrai ne. Suprantame, kad kol kas nežaidėme su pačiomis stipriausiomis komandomis, tačiau visos jos nėra prastos. Čia nėra komandų, kurios lengvai pasiduoda. Kol kas mums sekasi gerai, esame laimėję tris iš eilės rungtynes, šį savaitgalį varžovus palaužėme du kartus. Tikiuosi, kad pergalių bus ir daugiau.

- Kaip vertini lietuvius, kurie žaidžia komandoje?

- Deja, lietuvių komandoje nėra labai daug, prisipažinsiu, kad net nežinau, kiek jų čia yra. Kol kas stengiamės vienas kitą pažinti ir sukurti puikią komandos atmosferą. Tikiuosi, kad komandoje nebus susiskaldymo tautiškumo prasme. Juk komanda privalo būti viena didelė šeima.

- Gal žinai paslaptį kaip suvienyti pulką žmonių iš skirtingų šalių?

- Manau, svarbiausia yra būti kartu ir kažkuo užsiimti daugiau negu ledo rituliu. Kiekviena komanda turėtų tai daryti – ar kartais nueiti pažaisti boulingo, ar prasiblaškyti kine. Taip yra kuriama komandos atmosfera. Taip komandas vienija JAV, kai rungtyniavau Amerikoje du kartus per savaitę būdavome kartu. Tai buvo viena iš pagrindinių mūsų komandos gerų rezultatų paslaptis.