Londono olimpiados prizininkas Evaldas Petrauskas Vilniuje gyvena kartu su dviem mylimiausiais žmonėmis - drauge ir dukrele. Šeima greitu metu žada pirkti dviejų kambarių butą.

Evaldai, po olimpinių žaidynių vėl kibai į darbus. Kuriuos šiemetinius startus norėtum išskirti?.

Dabar kruopščiai rengiuosi Europos čempionatui, kuris gegužės mėnesį vyks Baltarusijoje. Per treniruotes stengiuosi ugdyti greitį, didelį dėmesį skiriame sprogstamiesiems pratimams, kad kovos metu vienu kartu galėčiau atlikti kokias tris atakas. Rytais treniruojuosi Lietuvos olimpiniame sporto centre, o vakarais - „Sportimoje“.

Koks tau bus šiemetinis sezonas – įtemptas ar lengvesnis po olimpinių žaidynių?

Sezonas nebus toks įtemptas kaip prieš olimpines žaidynes, tačiau jis man bus svarbus – per pagrindines metų varžybas stengsiuosi iškovoti medalių, įrodyti, kad esu nepėsčias.

Su kuo per pratybas dažniausiai boksuojiesi?

Yra daug naujų jaunų sportininkų, yra ir vyresnių. Kartais kai kurie boksininkai pas mus ateina ir iš kitų salių. Pasiboksuoti yra su kuo, partnerių visada buvo ir bus.

Nors tau tik 20 metų, jau turi sukaupęs jau nemažą patyrimą, ar pamokai savo kolegas?

Pasitaiko, kad ir jie man pamoko.

Tą parodė ir Lietuvos čempionatas, kai pralaimėjai finalinę kovą metais už save jaunesniam kauniečiui Eimantui Stanioniui ir turėjai tenkintis sidabro medaliu?

Į Lietuvos čempionatą didelio dėmesio nekreipiau – truputį sirgau, dalyvavau kitoje svorio kategorijoje. Naujoje 69 kg svorio kategorijoje buvo sunku boksuotis - turiu daugiau jėgos, bet stokoju greičio, ištvermės. Ką turiu sukaupęs geriausio, bandysiu parodyti per artėjantį Europos čempionatą.

O kokioje svorio kategorijoje boksuosiesi per Europos čempionatą?

Iki 64 kg. Tai – mano svorio kategorija. Joje pasižymiu tuo, ko man trūko boksuojantis 69 kg svorio kategorijoje.

Per Lietuvos čempionatą salėje buvo ir tavo draugė su dukra.

Visi kartu atvažiavome, dabar mes - draugė Dovilė, poros metukų dukrelė Gustė – viena šeima. Didelis mūsų džiaugsmas – dukrelė, kuri jau šneka, iš varžybų ir treniruočių stovyklų niekada negrįžtu be lauktuvių. Savęs negalėčiau įsivaizduoti, kaip jausčiausi, jeigu kambario duris praverčiau be lauktuvių.

Viršuliškėse nuomojamės butelį, svajoju apie savo būstą, kurį pamažu jau pradedame  rinktis. Kai visi kartu, ir nuotaika bei atmosfera visai kita.

Per 2012 m. Lietuvos geriausiųjų mokinių sportininkų konkursą tau buvo pripažinta antroji vieta. Ar ja esi patenkintas?

Žinoma, patenkintas. Antra vieta yra garbinga. Kaip ir per Londono olimpines žaidynes man buvo labai garbinga trečioji vieta. O dabar esu antras tarp visų Lietuvos mokinių sportininkų. Puiku.

Ar važinėji naująja mašina, kurią gavai už laimėtą bronzos medalį per Londono olimpines žaidynes?

O kaipgi. Mašina puiki, gerai važiuoja. Įveikiau nemažai kilometrų, su ja neturiu jokių problemų, niekuo nesiskundžiu.

Kur su šeima leidi laisvalaikį?

Nenorėčiau to sakyti. Šeima yra šeima, o sportas – visai kas kita. Laisvo laiko nelabai ir turiu, baigiau Vilniaus Ozo gimnaziją, o dabar neakivaizdiniu būdu studijuoju Lietuvos edukologijos universitete. Nėra taip sunku, sportą galiu derinti su mokslu, tiktai reikia įsivažiuoti.

Ateityje būsiu kūno kultūros mokytojas ar treneris. Diplomą reikia turėti, vien sportu visą gyvenimą sotus nebūsiu.