Jonas Mačiulis – vienas auksinės kartos vaikinų, kurie skynė pergales pasaulio jaunių ir jaunimo pirmenybėse, o dabar kartu su jais iškovojo medalius Turkijoje.

- Jonai, kas lėmė fantastišką pergalę prieš serbus?

- Manau, išsaugojome daugiau fizinių ir dvasinių jėgų po pusfinalio. Tose rungtynėse su JAV rinktine, nors mes ir priešinomės, buvome tikrai silpnesni. O serbai pralaimėjo paskutinę sekundę, tad jiems reikėjo laiko atsigauti. Manau, kad šis veiksnys labiausiai mums padėjo.

- Tai – didžiausia tavo pergalė karjeroje, neskaičiuojant tų, kurias esi iškovojęs su jaunių ir jaunimo rinktinėmis?

- Jaunimo varžybų negali sulyginti su vyrų čempionatais, kurių vertė yra daug didesnė. Todėl ir medalius laimėti su nacionaline komanda yra daug smagiau.

- Bet šioje rinktinėje buvo nemažai tos auksinės kartos žaidėjų, kurie tapo pasaulio jaunių vicečempionais ir jaunimo čempionais.

- Smagu žaisti ir laimėti su tais žmonėmis, su kuriais kartu užaugome, žaidėme nuo mažens. Kartu pykomės, kartu tobulėjome, todėl jausmas – nerealus. Džiaugtis kartu su jais šiuo Pasaulio čempionato medaliu – nepakartojamas jausmas. Esame vieni prie kitų pripratę, galime aikštėje vienas kitam ir grubesnių žodžių pasakyti, bet mes žinome, ko galime vienas iš kito tikėtis, ką galime padaryti ir ko esame verti. Šiandien tas bendrumo jausmas, vienybė mums padėjo laimėti.

- Galbūt šį medalį grįžęs namo užkabinsi neseniai gimusiai dukrytei?

- Kiekvienas turime savo artimą žmogų, šeimas kuriems norime skirti pergalę – tėvams, sesėms, broliams, žmonoms, dukroms. Jie mus pirmiausiai paguosdavo ir nuramindavo po visų varžybų, ypač – po pusfinalio. Mūsų medaliai pirmiausia skiriami jiems, o po to – visai likusiai tautai.