1998 metais tapęs Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo generaliniu direktoriumi Ginas Rutkauskas sudarė penkmečio planą. Jį ekipa įgyvendino per dvejus metus – laimėjo Europos taurę, o 1999-aisiais – ir Eurolygą. Naujausią G.Rutkausko projektą sėkmingai įgyvendina Krasnodaro „Lokomotiv Kuban“ (Rusija) krepšininkai. 

Vėlų balandžio 13-osios vakarą Belgijos miesto Šarlerua arenoje šampanu laistėsi Jevgenijaus Pašutino treniruojami „Lokomotiv-Kuban“ krepšininkai. Europos taurės finale jie 75:64 nugalėjo Bilbao ekipą „Uxue Basket“ (Ispanija) ir iškovojo teisę ateinantį sezoną varžytis su stipriausiais Senojo žemyno klubais Eurolygoje.

Kaip pavyko antrą kartą suburti čempionų komandą? Apie mums nematomą darbą Lietuvos žinios kalbėjosi su „Lokomotiv-Kuban“ viceprezidentu Ginu Rutkausku.

Kur deda marškinėlius?

– Po finalo Krasnodaro ekipos žaidėjai akimirksniu pasipuošė specialiai pagamintais čempionų marškinėliais. Nėra abejonių, jog tokius turėjo ir Bilbao ekipos atstovai. Tuomet tiesiogiai finalą transliavusios „Eurosport“ televizijos komentatoriams kilo klausimas – kur deda marškinėlius pralaimėjusi komanda?

– Sudegina (juokiasi). Prieš finalą slapta nusiunčiau vieną klubo vadybininką į parduotuvę nupirkti šampano. Dėl visa ko. Ir svarbiausia – kad niekas nesužinotų. Antraip žaidėjus gali paveikti įvairūs prietarai. Po finalo šampanas žaibiškai buvo išpilstytas ir išlaistytas. Jo pritrūko. Kažkas drabužinėje mestelėjo mintį – nueiti į Bilbao ekipos drabužinę, jie garantuotai jo prisipirko (juokiasi).

Pavyzdys – A.Sabonio mokykla

– Atvykote į Krasnodarą, subūrėte rimtą vyrų kompaniją, kuri iškovojo Europos taurę ir kitą sezoną rungtyniaus Eurolygoje. Jūsų nuopelnas nemenkas!

– Dabar viską tenka statyti ne nuo pamatų, o nuo viršaus. Krasnodaro krašto valdžia sutinka padėti įkurti krepšinio mokyklą. Remsimės Arvydo Sabonio krepšinio mokyklos Kaune pavyzdžiu. Sykiu reikės žaisti ir Eurolygoje. Šiam kraštui tai didelis įvykis – į Krasnodarą atvyks žaisti tokios komandos kaip „Barcelona“, Madrido „Real“, stipriausi Italijos, Turkijos klubai.

Pasitvirtinę pirkiniai

– Ar jūsų dėka Krasnodaro komandoje atsirado S. Jasaitis ir M. Kalnietis?

– Meluočiau tai neigdamas. Kai pradėjau dirbti, klube buvo žaidėjų, turinčių galiojančias sutartis. Keli kandidatai užsieniečiai į įvairias pozicijas jau buvo aptarti. Su klubo prezidentu ir vyriausiuoju treneriu svarstėme, kuo užkamšyti kitas pozicijas. Sezonui ruošėmės vienokios sudėties, bet kelių žaidėjų traumos privertė ją pakoreguoti. Permainų buvo ir sezono metu. Jį pradėjome turėdami vieną įžaidėją – Nicką Calathesą. Dairėmės antro. Į mūsų akiratį pateko M.Kalnietis. Kažkas paskleidė gandus, kad su juo susitarėme slapčia. Netiesa. Viskas vyko civilizuotai. Už Mantą „Žalgiriui“ sumokėta didelė išpirka. 

„Žalgiris“ – karjeros rojus

– Jei ne sunki „Žalgirio“ finansinė situacija, ar M. Kalnietis būtų rungtyniavęs jūsų komandoje?

– Kiek žinau, jis nesutarė su „Žalgirio“ savininku. Bet juk daugelis žaidėjų pabandę laimę svetur vėliau grįžta į gimtąją komandą. Saulius Štombergas pažaidęs užsienyje grįždavo į „Žalgirį“, taip pat ir Mindaugas Timinskas. Juk nėra nieko bloga pabūti legionieriaus kailyje, pajusti kitokią atsakomybę.

– M. Kalniečiui – tai pirmas sezonas užsienyje. Ar jis baiminosi vykti svetur?

– Ne. Tik dvejojo. Visus „Žalgirio“ žaidėjus seku nuo jų vaikystės, žinau, ko jie nori, ko siekia. Mantas ir anksčiau turėjo pasiūlymų žaisti užsienyje, bet vis likdavo Kaune.

„Žalgiris“ yra ideali vieta siekti karjeros. Pastaruoju metu M.Kalnietis norėjo išbandyti kitokios duonos. Jis žinojo, kur važiuoja, nes S.Jasaitis Krasnodare rungtyniauja nuo sezono pradžios. Klubo krepšininkai čia gyvenimu nesiskundžia: aštuoni žaidėjai įsikūrę privačiuose namuose, visi važinėja naujais automobiliais „Wolksvagen Passat“. Vienintelis trūkumas – didžiuliai atstumai. Visuomet tenka skristi per Maskvą. Pavyzdžiui, į Seviliją keliavome 20 valandų. Išskristi tenka prieš dvi dienas. Bet į svarbiausias varžybas jau turėjome galimybių keliauti užsakytais reisais.

Kauno simbolis neskęsta

– 17 metų dirbote „Žalgiryje“. Turbūt skaudu dėl komandą užgriuvusių bėdų?

– Žinoma. Nesu atitrūkęs nuo „Žalgirio“ reikalų. Stebėjau 2011 metų Europos čempionato kovas „Žalgirio“ arenoje. Apsidairiau – viskas kažkur matyta, niekas nepasikeitę, aistruolių veidai tie patys, tik jau pagyvenę, pražilę. Ir tas pats Vidas Mačiulis su filmavimo kamera bėgioja. Tik aplinka kita – nebe senutė halė. Kadaise Kauno valdžia klausinėjo – kam reikia tokių rūmų, juk ir 5 tūkst. žiūrovų nesurenkate? Pasirodo, galima ir 12 tūkst. gerbėjų surinkti, ir pinigų užsidirbti. Bet tokios arenos laukėme 20 metų. Kai tik pradėjau dirbti „Žalgiryje“, ėmėme galvoti apie naujus rūmus.

„Žalgiris“ – dalis mano gyvenimo. Sentimentų šiam klubui visada bus. Dabar komandai nelengvas metas, bet ji išsikapstys. „Žalgiris“ neskęsta.