Du dešimtmečius plaukimo treneriu dirbančiam Jonui Ruddui prireikė penkių minučių, kad įžvelgtų tuomet dvylikametės Rūtos Meilutytės talentą plaukimo baseine.

„Ar tame talente įžvelgiau olimpinę čempionę? Ne. Ir jei kuris treneris, pamatęs 12-metį plaukiką, pasakys, kad štai auga olimpinis čempionas, bus kvailys“, – interviu LRT televizijos laidai „Pergalės kaina“ sakė J. Ruddas.

Treneris pasakojo dirbęs su daug talentingų sportininkių, bet ne visos plaukikės savo bagaže turėjo tiek daug reikalingų savybių, kiek turi R. Meilutytė.

„Kartais talento vandenyje nepakanka. Reikia būti psichologiškai stipriam ir mokėti susidoroti su kasdienėmis problemomis, su nuolatinėmis treniruotėmis, pasiruošimu joms. Aukojimasis kai kuriuos sportininkus gąsdina, o Rūta sugeba su viskuo susitvarkyti“, – tvirtina J. Ruddas.

Koks turi būti treneris, kad išaugintų olimpinę čempionę?

Geras treneris turi turėti kantrybės, turi gerbti atletą, nes niekas kitas apie sportininką nežino geriau nei jis pats. Mūsų santykiai su Rūta yra abipusiai, ji pritaria tam, ką mes darome. Norėdamas būti geru treneriu, turi nuolat ieškoti atsakymų į nežinomus klausimus, net jei neturi pakankamai žinių.

Aš nuolat bendrauju su savo komandos nariais, kurie turi daug žinių iš įvairių sričių. Niekada nebūk uždaras – visuomet galima išmokti ką nors nauja. 2013 metais būsiu geresnis treneris nei 2012-aisiais, o 2014 metais būsiu geresnis nei 2013-aisiais. Tai filosofija, pagal kurią dirbu.

Ar jus Rūta ko nors išmokė?

Pagrindinis dalykas, kurį išmokau dirbdamas su Rūta – tai koks nepaprastas gali būti žmogaus kūnas. Ji gali daryti tai, ko niekada nemačiau darant kitų sportininkų ar kitų moterų sportininkių.

Kas tai?

Ji turi neįtikėtiną atsidavimą ir neįtikėtiną susitelkimą. Ir ji yra neabejotinai geriausia sportininkė, su kuria kada nors esu dirbęs. O rezultatai tai atspindi. Ji yra labai talentinga asmenybė, tačiau kartu ji yra sunkiai dirbanti sportininkė, labai darbšti ir pratusi dirbti pagal planą. Labai retai turiu pasisodinti ją ir kalbėti apie dalykus, kurie manęs netenkina.

Dažniausiai su ja susėdame ir kalbame apie tai, kas mane labai džiugina. Ji man parodė, koks imlus gali būti žmogaus kūnas. To turbūt nežino daugelis trenerių. Ir amžius nėra kliūtis. Jei nori, kad sektųsi mūsų sporte, visuomet taip gali būti, nesvarbu, kiek tau metų. Ir tikiuosi, kad mūsų sėkmė bus ilgalaikė.

Kiek svarbus yra santykis tarp trenerio ir atleto?

Trenerio ir sportininko santykiai yra labai svarbūs – tai pagrindinis sėkmės faktorius. Turi būti pasitikėjimas ir tikėjimas vienas kitu. Pergalių mes siekiame kartu, todėl santykis yra labai svarbus. Manau, kad mūsų santykiai yra nuostabūs, ir tikiuosi, kad Rūta pasakytų tą patį. Su ja bendraujame nuoširdžiai ir atvirai.

Džiaugiuosi, kad lanko mokyklą, kurioje dirbu, taigi galiu bendrauti su jos mokytojais ir žinoti, ar jos gyvenime viskas sklandu. Turime galimybę prisidėti prie to, kad ji stiprėtų ir būtų laiminga. Taip pat puikiai sutariu su jos tėčiu ir visais partneriais: Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu ir Lietuvos plaukimo federacija. Viena iš mano pareigų be darbo plaukimo baseine yra užtikrinti, kad visi jai svarbūs dalykai veiktų sklandžiai.

Ar jus stebina tai, kad tokias pergales ji pasiekė būdama 15 metų?

Manęs nebestebina tai, kad jai tik 15-a. Mes jau pripratome. Labai retai galvoju apie jos amžių, mąstau tik apie tai, kad dirbu su puikia sportininke. Faktas, kad jai tik 15-a, man nereikšmingas. Kai kuriais momentais reikia prisiminti jos amžių ir tai nuolat daro fizinio parengimo trenerė Lindsay, kai su Rūta lankomės treniruoklių salėje.

Jos branda, supratimas ir jos žinios yra kur kas didesnės nei vidutinio penkiolikmečio. TaIgi tai viena jos sėkmės priežasčių. Be to, jai netrukus sukaks 16-a, ji sparčiai artėja prie suaugusios sportininkės statuso.

Kai ji atvyko į Plimutą, kiek laiko prireikė pastebėti jos talentą?

Rūtos talentą pastebėjau iš karto, kai ji pirmą kartą atvyko į Plimutą. Man užteko penkių minučių pažiūrėti į ją plaukiančią. Ar tame talente įžvelgiau  olimpinę čempionę? Ne. Ir jei kuris treneris, pamatęs 12-metį plaukiką, pasakys, kad štai auga olimpinis čempionas, bus kvailys. Pamatęs talentą gali tik tikėtis, kad sportininkas bus pajėgus ir sugebės pakilti į aukštumas.

Bet niekada nežinai, kas nutiks per ilgą kelią. Gali iškilti daug problemų, bet laimei mūsų kelias buvo labai sklandus. Rūta itin retai serga, ji labai save prižiūri, rūpinasi savo kūnu. Jos socialus gyvenimas nėra labai platus, ji nesilanko vakarėliuose, kaip tai turbūt daro kai kurie kiti sportininkai. Galbūt tai vyksta dėl jos amžiaus, bet taip pat dėl to, kad ji turi profesionalų požiūrį ir yra atsidavusi darbui.

Dirbau su daug talentingų sportininkų, su labai talentingomis merginomis, kurių, kaip ir Rūtos, jėga buvo plaukimas krūtine. Bet ne visos plaukikės savo bagaže turėjo tiek daug reikalingų savybių, kiek turi Rūta.

Kartais talento vandenyje nepakanka. Reikia būti psichologiškai stipriam ir mokėti susidoroti su kasdienėmis problemomis, su nuolatinėmis treniruotėmis, pasiruošimu joms. Aukojimasis kai kuriuos sportininkus gąsdina, o Rūta sugeba su viskuo susitvarkyti.

Jei Rūta būtų nusprendusi likti Lietuvoje užuot mokiusis Plimute, ar pagalvojate, koks būtų jūsų gyvenimas?

Jei niekada nebūčiau sutikęs Rūtos, mano gyvenimas būtų pakrypęs kitais keliais ir bet kokiu atveju būčiau laimingas, bet kitais būdais. Džiaugiuosi, kad ji atvyko į Plimutą, kad jos tėtis atliko puikų darbą ieškodamas geros plaukimo mokyklos ir pasirinko Plimutą. Tikiu karma ir manau, kad viskas turi priežastis. Džiaugiuosi, kad Rūta įėjo pro duris, prisistatė ir viskas nuo to prasidėjo.