Kauno „Žalgirio“ puolėjo Tado Klimavičiaus debiutas Lietuvos rinktinėje apvainikuotas Pasaulio čempionato bronzos medaliu.
- Tadai, kas labiau lėmė pergalę kovoje su serbais – tikėjimas ar sunkus darbas aikštėje?
- Po nesėkmingai sužaistų rungtynių su JAV pasakėme, kad nepadarėme to darbo aikštėje, kurį turėjome atlikti, todėl šiandien, per paskutines rungtynes, norėjome padaryti viską, kad tas ilgas kelias, kurį nuėjome Turkijoje, nebūtų veltui.
- Tad tikėjimas savimi buvo vienas svarbiausių veiksnių, lėmusių tokią Lietuvos rinktinės sėkmę?
- Mes turbūt visas pergales tikėjimu ir iškovojome. Komandiniu žaidimu ir komandos dvasia.
- Kas vyko rūbinėje iškart po pergalės?
- Šiuo metu dar vyksta rūbinės griovimo darbai (juokiasi). Aišku, dabar visi esame laimingi, emocijos liejasi per kraštus. Bet ką nuveikėme šiame pasaulio čempionate, manau, suprasime gal tik po metų.
- Kokie pirmieji trenerio žodžiai buvo rūbinėje?
- Padėkojo už tą sunkų darbą, tikėjimą juo, už nueitą sunkų kelią.
- Ar pačiose slapčiausiose svajonėse tikėjote, kad galite laimėti medalius?
- Važiuodamas į pasaulio čempionatą negalvojau, kokią vietą galime užimti, tiesiog norėjosi kuo geriau pasirodyti. Juk man – tai pirmas kartas, kai žaidžiau rinktinėje. Bet laimėjome vienas, antras, trečias, ketvirtas rungtynes ir tada jau pradėjau galvoti – kodėl gi mes negalėtume laimėti ir medalių? Visi esame labai draugiški, vieni kitus palaikome ir, jei ne pralaimėjimas JAV komandai, tai būtume galėję keliauti ir dar toliau.
- Ar išvakarėse svarstėte, su kuo geriau žaisti mažajame finale?
- Garsiai niekam nesakiau, bet, jaučiu, visi galvojo, kad geriau būtų žaisti su serbais, nes turkai namuose turi milžinišką palaikymą. Manau, su jais būtų buvę daug sunkiau. O serbai atrodė neatsigavę po pralaimėjimo pusfinalyje. Aš, kaip krepšininkas, juos suprantu – pralaimėjus paskutinę sekundę vienu tašku labai sunku atsigauti.
Naujausi komentarai