Šiandien sukanka 20 metų, kai Lietuvos sportininkai pirmąkart po nepriklausomybės atkūrimo dalyvavo olimpiadoje.

1992 metais Albervilio žiemos olimpinėse žaidynėse, Prancūzijoje, nedidelė lietuvių delegacija pirmą kartą dalyvavo nešini Lietuvos trispalve.

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas Artūras Poviliūnas prisiminė, kad tuomet pasirengti žiemos olimpiadai. Tačiau, pirmosios po 64 metų olimpinės žaidynės, kuriose dalyvavo nepriklausomos Lietuvos atstovai, jos dalyviams atnešė neišdildomų įspūdžių. „Praėjus 20 metų širdyse vis dar esame tokie patys jauni kaip ir tada, kai išdidžiai žygiavome Albervilyje“, - sakė olimpinė čempionė slidininkė Vida Vencienė.

- Kokie įspūdžiai išlikę iš Albervilio?, - paklausėme V.Vencienės.

- Kai prisimenu arba kas nors primena Albervilį – užplūsta šilti jausmai. Stovėdama Kalgaryje ant pjedestalo jaučiausi panašiai. Emocijos iš Albervilio tikrai labai įspūdingos. Tačiau, reikia ten pabūti patiems. Nusakyti tas emocijas žodžiais yra sunku. Olimpiadoje vaikščiojome pakeltomis galvomis. Lilehameryje taip jau nebebuvo. Toms žaidynėms rengėmės iš anksto. Be abejo, į mane buvo dedamos didelės viltys.
Olimpinės žaidynės Albervilyje man buvo labiau įsimintinos negu Kalgaryje. Nors Kalgariui ruošėmės 8 metus, tikslingai dirbome. Albervilyje viskas buvo nauja, nenusakoma. Nepamiršiu, kaip išdidžiai eidavome prieš buvusias komandos drauges Tarybų Sąjungos rinktinėje.

- Kaip į lietuvius reaguodavo kitų šalių delegacijos?

- Buvo daug dėmesio žiniasklaidoje. Spaudoje buvo rašoma, kad trys Pabaltijo valstybės dalyvauja su savo, o ne olimpine vėliava. Man buvo ypatingas dėmesys, iš manęs tikėjosi gerų rezultatų.

- Šliuoždama olimpinėje trasoje du kartus griuvote.

- Tai buvo žiauru. Sportinėje karjeroje būna tokių nutikimų. Nežinau, kaip tai įvyko, lyg ir viskas buvo gerai. Tada net pasijuokiau su austrais draugais – „kokia aš esu karvė lietuviška“ (juokiasi).Sunku pasakyti, kas ten buvo. Ta dieną likau vienuolikta. Jeigu nebūčiau kritusi, vieta būtų buvusi žymiai aukštesnė. Tačiau, žinoma, negalima taip svarstyti, „kas būtų, jeigu būtų“.

LTOK prezidentas A.Poviliūnas prisimena, kad olimpiadai teko pasiruošti itin greitai.

- Ar buvo sunku padaryti taip, kad mūsų sportininkai ten atsidurtų?, - klausėme A.Poviliūno.

- Kai 1988 metais atkūrėme olimpinį komitetą, galvojome, kad bus žymiai lengviau. Reikėjo laukti 2,5 metų, kol mus pripažins tarptautinis olimpinis komitetas. Po to, kai gavome leidimą dalyvauti olimpinėse žaidynėse, iki Albervilio buvo likę tik 4 mėnesiai.
Pasiruošimas buvo labai sudėtingas dalykas. Olimpiadoje dalyvavo 6 sportininkai. Tie patys, kurie dalyvaudavo Tarybų Sąjungos čempionatuose. Aišku, pritrūko laiko pasiruošti. Manau, kad ji būtų buvusi pirmajame dešimtuke.
Sakyčiau, dalyvavimas buvo ryškus Lietuvos simbolis, kai po  64 metų pertraukos dalyvavome su savo trispalve. Niekad nepamiršiu dviejų dalykų. Pirmasis - kai visi stadione esantys žiūrovai atsistojo, sveikindami Lietuvos, Latvijos ir Estijos delegacijas. Antrasis – kai olimpiniame kaimelyje vienam teko giedoti Lietuvos himną. Buvo kažkas nepaprasto, labai jaudinausi, bet viskas išėjo gerai.
Lietuva buvo patenkinta. Mus ypatingai gražiai sutiko pilnuose Vilniaus sporto rūmuose. Džiaugsmas buvo neapsakomas. Buvo itin didelis dėmesys.