Solo partija pasaulinio garso miuzikle, pagrindinis vaidmuo vaidybiniame filme, kuris neliko nepastebėtas „The New York Times“, sėkminga šokėjos ir modelio karjera. Pasiekimai, kuriais šiandien galėtų didžiuotis klaipėdietė Milda Gecaitė, daugeliui atrodytų pavydėtini. Tačiau pati mergina šią patirtį vertina tik kaip trampliną į gilesnius kino industrijos vandenis.

Nebuvo ką valgyti

24-erių M.Gecaitė beveik dešimtį metų gyvena už Atlanto. Būdama paauglė ji kartu su tėvais emigravo į Kanadą.

„Galima sakyti, kad į užsienį išvažiavau per pažintis, – juokavo buvusi uostamiesčio ansamblio „Žuvėdra“ šokėja. – Tuo metu mano geriausia draugė, taip pat šokusi „Žuvėdroje“, gyveno Kanadoje. Iš jos ir sužinojau, kad vienas vaikinas ten ieško partnerės.“

„Tada tai atrodė kaip pažadėtoji žemė. Dabar jau supranti, kiek drąsos reikėjo – juk mažai ką žinojome apie tą šalį, jos žmones, kultūrą. Nemeluosiu, iš pradžių buvo labai sunku, širdis draskėsi. Buvo metas, kai, atrodo, neturi nė su kuo bendrauti, buvo sunku susirasti draugų. Ir žmonės kitokie, ir maistas košmariškas – tiesiog nėra ką valgyti!“ – prisiminusi pirmuosius emigracijos patyrimus juokėsi Milda.

Kone išstūmė pro duris

Nuo penkerių metų ant parketo besisukanti mergina pripažino, jog būtent šokiui turi būti dėkinga už savo karjeros proveržį ir pirmąjį rimtą įvertinimą. Dar būdama moksleivė Milda įveikė gausybę konkurentų ir pelnė solo partiją miuzikle „Purvini šokiai“, kurio pastatymu rūpinosi garsiausi Kanados prodiuseriai.

Tačiau tuo metu į atranką, kurioje varžėsi patyrę profesionalai, mergina žiūrėjo kaip į smagų žaidimą, nuotykį.

Gal todėl joje klaipėdietę lydėjo sėkmė? O gal tai buvo likimo siųstas ženklas? Milda prisipažino, jog ji sau neretai užduoda panašius klausimus, vertindama tų dienų įvykius iš šiandienos perspektyvos.
„Kaip tik tuo metu, kai mano partneris nusprendė nebešokti, į mūsų šokių studiją atėjo kvietimas dalyvauti naujai statomo miuziklo atrankoje. Pati į tai žiūrėjau skeptiškai – niekada nebuvau vaikščiojusi į jokias atrankas, nelabai įsivaizdavau, kas tai yra. Tačiau mano draugė kone išstūmė mane pro duris. Ir vieną rytą, kai labai nenorėjau eiti į mokyklą, tam atsirado puiki priežastis – tądien kaip tik vyko atranka“, – priminusi šypsojosi Milda.

Tarsi aukštoji mokykla

Sulaukusi kvietimo prisijungti prie miuziklo trupės mergina turėjo priimti atsakingą sprendimą. Nors tėvai buvo linkę manyti, jog dukra pirmiau turėtų baigti mokslus, Milda intuityviai jautė, kad atsisakiusi tokio pasiūlymo vėliau gali gailėtis visą gyvenimą. Pasiūlymo rimtumą liudijo ir solidus honoraras, apie kokį paauglė nebuvo nė sapnavusi.

„Pinigai kontrakte buvo mums atrodė tokie dideli, kad iš pradžių nepatikėjome“, – šyptelėjo pašnekovė.

Dvejus darbo teatre metus Milda vadina ypatingu savo gyvenimo periodu.

„Per savaitę turėdavome 8 pasirodymus ir tik vieną laisvą dieną. Visa kita – darbas, darbas, darbas. Buvo sudėtinga, nes visoje trupėje buvau jauniausia. Visi visada nori tave pamokyti, kaip tau gyventi. Tarp šokėjų turėjau solo vaidmenį, todėl, aišku, buvo ir pavydo, ir visų kitų dalykų, kurie tokiais atvejais neišvengiami. Šis metas buvo labai sunkus ir sykiu nuostabus. Man tai buvo tarsi aukštasis mokslas“, – prisipažino mergina.

Pamokas mokykloje į darbą teatre iškeitusi vienuoliktokė vis dėlto sugebėjo pabaigti ir mokyklą.

„Jos vadovai nusprendė, kad esant tokiai situacijai man galima pritaikyti individualią mokymo programą. Vis dėlto tai buvo pirmas kartas mokyklos istorijoje, kai toks jaunas žmogus gavo darbą Kanados brodvėjuje“, – kalbėjo Milda.

Meilė karo metu

Pašnekovė neabejoja, jog būtent darbas teatre jai padėjo apsispręsti, koks turėtų būti jos tolesnis kelias. Milda ėmė lankyti vaidybos pamokas, pasibaigus šou susirado agentę.

„Viena vertus, anąkart man pasisekė, nes buvo specifinis vaidmuo, susijęs su šokiais. O kai pasibaigė šou, prasidėjo sunkusis periodas. Vaikščiodavau į atrankas, o tai labai varginantis procesas. Buvo juo labiau sunku, nes kalbėjau su akcentu. Tad porą metų po šou tikrai kankinausi, nežinodama, ar einu teisingu keliu“, – atviravo Milda.

Sužibėti didžiajame kino ekrane lietuvei suteikė šansą kanadiečių režisierė Naomi Jaye. Jos juosta „The Pin“ (liet. „Smeigtukas“) pasakoja dviejų žydų tautybės jaunuolių meilės istoriją. Nuo nacių besislapstančių ir atsitiktinai susitikusių merginos ir vaikino jausmai skleidžiasi dramatiškų Antrojo pasaulinio karo įvykių fone.

Pagrindinę filmo heroję suvaidinusiai Mildai šis darbas tapo pirma rimta patirtimi ir išbandymu, su kuriuo tenka susidurti toli gražu ne kiekvienam kino debiutantui. Kūrybinis procesas neapsiėjo ir be akibrokštų – po trijų mėnesių darbo, nesuradus finansavimo, juostos likimas net buvo pakibęs ant plauko.

Visi pagrindinių herojų, kurie ir yra svarbiausia filmo ašis, dialogai vyksta senąja žydų kalba jidiš.

Penkis mėnesius Milda ne tik mokėsi jai iki tol negirdėtos kalbos, bet ir perskaitė gausybę knygų apie holokaustą, grįžusi į Lietuvą, studijavo karo baisumus patyrusių žydų memuarus, gilinosi į archyvinę istorinę medžiagą.

Iš šalčio kaleno dantimis

„Tai buvo ilgas, sunkus darbas, nes norėjosi suvokti to laikmečio tragediją, dramatiškas žmonių situacijas“, – pasakojo Milda.

Mergina mano, jog bet kokį vaidmenį aktoriui privalu atlikti geriausiai, kaip tik jis gali. „Todėl į tai reikia daug investuoti, privalai būti profesionalas. Aktorystė nėra lengva sritis, nors gal kai kuriems žmonėms atrodo, kad aktoriai pasako du žodžius ir už tai pasiima pinigus“, – kalbėjo jaunoji aktorė.

Milda prisiminė, kad pats filmavimo procesas užtruko vos 15 dienų, tad kūrybinei komandai tekdavo plušėti po 14–16 val. per parą. Kino debiutantei teko nusifilmuoti ir intymioje meilės scenoje.
„Tai buvo pirmas kartas, kai man reikėjo apsinuoginti prieš kino kameras. Prieš tokias scenas su aktoriumi yra labai smulkmeniškai aptariama, kiek jis sutinka savęs parodyti, kaip viskas bus filmuojama. Man tai neatrodė nei gėdinga, nei vulgaru, to natūraliai prašėsi scenarijus. Atvirai pasakius, tokios scenos nėra tiek seksualios, rimtos, kaip galbūt mano daugelis žiūrovų. Be to, didžioji dalis juostos buvo filmuojama apleistoje klėtyje netoli Toronto ir buvo taip šalta, kad mes su partneriu negalvojome daugiau apie nieką kita, kaip tik greičiau viską nufilmuoti ir apsirengti“, – juokėsi pašnekovė.

Milda neneigė, jog „cheminė reakcija“ tarp jos ir kolegos buvo jaučiama ne tik filmavimo aikštelėje, tačiau į stipresnę draugystę jaunuolių simpatija neišaugo. Šiuo metu esame tik labai geri draugai, šyptelėjo pašnekovė.

Jaučia ypatingą energiją

Pirmieji Kanų festivalyje filmą išvydo prodiuseriai, platintojai, o JAV – Niujorke ir Los Andžele – juostos premjera įvyko praėjusių metų rudenį. Milda viliasi, kad šis darbas pasieks ir jos gimtinę.
„Žinoma, tai ne holivudinė meilės istorija, tai labai specifinis filmas. Žinojome, kad jis veikiausiai bus festivalinis“, – kalbėjo mergina.

Tačiau, pašnekovės nuomone, būtent tokio pobūdžio darbas yra tam tikra paraiška, stiprus koziris pradedančiojo aktoriaus karjeroje. „Neapsakomas jausmas, kai matai žmonių reakciją. Nemaža dalis publikos – vyresnio amžiaus žmonės, kai kurie jų – patys išgyvenę karo baisumus“, – patyrė Milda.

Juosta buvo palankiai sutikta ne tik publikos, bet ir kritikos, „The New York Times“ apžvalgininkė filmo pristatyme pagiriamųjų žodžių negailėjo ir lietuvės vaidybai.

Šiuo metu Milda gyvena Niujorke, yra pramoginių standartinių šokių profesionalė bei toliau gilinasi į profesines subtilybes vaidybos pamokose.

„Čia daug įdomiau – žmonės ieško nežinomo, naujo, nepaliesto, tad mano akcentas, tipažas jiems irgi naujas, įdomus ir tai labai gerai, – kalbėjo emigrantė. – Energija Niujorke – neapsakoma. Niekas nesėdi vietoje, nėra laiko galvoti, čia reikia veikti.“

Vien dailaus veido neužtenka

„Buvo daug susitikimų su žmonėmis, kurie norėtų plėtoti mano karjerą. Tai įdomus ir nepažįstamas etapas. Bet jau yra ką parodyti, kaip save pristatyti. Neateini žalias ir nesakai – sveiki, noriu būti aktorė. Jei neturi ko parodyti, esi niekam neįdomus“, – patyrė mergina, šiuo metu jau suradusi agentą, kuris jai atstovauja Los Andžele.

Nors likimas lietuvei nepašykštėjo puikių išorinių duomenų, anot Mildos, šiandien pasauliui turi pasiūlyti daugiau nei išvaizdą.

„Vien grožis durų neatsidarys. Gražių žmonių yra daug. Išorinių duomenų apskritai niekada nelaikiau kriterijumi, ir už tai turiu būti dėkinga savo mamai, kuri stengėsi įdiegti, kad žmogus pirmiausia turi būti turtingas, gražus savo vidumi“, – kalbėjo mergina.

Milda prisipažino, jog žavisi tautiečiais, kurie gyvendami svetur sugeba daug pasiekti.

„Galite tai vadinti patriotizmu, bet manau, kad lietuviai yra labai gabūs, sumanūs, protingi. Esu sutikusi nemažai žmonių iš Lietuvos, kurie savo srityje yra labai daug pasiekę ar pasiekę daugiau nei vidurkis. Labai didžiuojuosi, kad esu iš Lietuvos. Ir labai norėčiau bent kiek pridėti savo pirštą prie jos garsinimo. Gal tai toks karvedžio noras kažką įrodyti pasauliui“, – šypsojosi tolimoje šalyje šaknis įleidusi klaipėdietė.