Ieškojimai ir atradimai
– Kaip jaučiatės besiruošdama jau 100-ajam „Anos Kareninos” spektakliui?
– Kažkaip greitai praėjo laikas. Tai tikrai neatrodo mažai, tačiau aš datų nesureikšminu. Ir šis, 100-asis spektaklis, manau, man nebus kažkoks išskirtinis, kitoks vaidybiniu požiūriu. Tiesiog tai labai graži data. Kol kas dar sunku patikėti, suvokti tai. Galbūt, kai išauš spektaklio diena, pojūtis pasikeis. Tačiau galiu pasakyti, kad kiekvienas spektaklis man yra labai brangus.
– Kuo jums, kaip atlikėjai, skiriasi pirmasis ir 100-asis spektakliai?
– Manau, kad labai skiriasi, nes buvo labai daug ieškota tikrojo savęs, kaip Anos Kareninos personažo, varianto. Labai daug savyje atradau, įgijau tam tikros patirties ir aktorystės laisvės. Ir nors negaliu savęs pamatyti iš šono, tačiau viduje jaučiu, kad pirmas ir būsimas 100-asis spektakliai – labai labai skiriasi.
Artimiausias vaidmuo
– Sušokta tikrai nemažai spektaklių, turėjote daugybę skirtingų vaidmenų. Kokią vietą jūsų širdyje užima Ana Karenina?
– Daug kas manęs klausia, ar tai yra mano gyvenimo vaidmuo. Būčiau neteisi, jei pasakyčiau – ne. Aš tikriausiai labiausiai užaugau su šiuo spektakliu kaip atlikėja. Tačiau tai yra ne tik mano vienos indėlis. Tai lėmė ir bendradarbiavimas su spektaklio režisiere, kuri mane kreipė tinkama linkme.
Šis vaidmuo man yra be galo brangus, išgyventas ir, tikriausiai, artimiausias man, kaip žmogui, Beatai.
Su kolegomis kartais pasišnekame, kad kai ateina „Ana Karenina”, visi jaučiasi laimingi, tarsi namuose. Taigi šis spektaklis visiems labai svarbus ir ypatingas.
– Ar kasdienybėje jaučiate Anos Kareninos personažo šleifą?
– Ne, aš stengiuosi nuo to atsiriboti. Galbūt kažkurį laiką, pačioje pradžioje buvo sunkiau. Tačiau pamažu išmoksti viską savyje susidėlioti, kad neeikvotum savęs be reikalo. Tačiau, nepaisant to, visi mane atpažįsta kaip Aną, todėl savotiška etiketė tikriausiai yra. Bet aš to nesureikšminu. Tai buvo mano pirmas toks ryškus vaidmuo, kuris mane užaugino kaip artistę, tačiau aš turiu naujų iššūkių, darbų, kurie man lygiai taip pat yra įdomūs, tad noriu atrasti save ir naujuose amplua.
Įkvepia gamta
– Tokio vaidmens kaip Ana kūrimas turėtų atimti nemažai fizinių ir dvasinių jėgų. Kur semiatės įkvėpimo ir jėgų atsigauti po spektaklio?
– Įkvėpimo man suteikia vairavimas ir stebėjimas, kaip keičiasi metų laikai, gamta, žolė... Mane tai labai labai įkvepia. Norisi sustoti ir sugerti į save visas spalvas, tą grožį – sniego kekes ant medžių žiemą, lakstančias stirnas, stovinčias gerves... Mane turbūt labiausiai įkvepia gamta, šeima ir atsidavimas savo darbui.
Dažnai prieš spektaklį ir po jo važiuoju iš Vilniaus ar Kauno į Klaipėdą ir turiu galimybę tiesiog pabūti su savimi. Tai pats geriausias pasiruošimas, turiu laiko viską apgalvoti. Šokis yra mano profesija, mano darbas ir kasdienybė. Aš dirbu Klaipėdos muzikiniame teatre, kuriame fizinį pasiruošimą ugdau kasdien. Žinoma, norint atgauti fizines jėgas labiausiai man reikia paprasto poilsio.
Susigrąžinimo akimirkos
– Per šiuos septynerius metus „Aną Kareniną” šokote labai skirtingai publikai Lietuvoje, Rusijoje, Turkijoje. Visai neseniai sugrįžote iš gastrolių Kinijoje. Ar skiriasi pojūtis, kuriant vaidmenį tokioje skirtingoje aplinkoje?
– Ne, nes man scena visur yra vienodai svarbi, lygiai kaip svarbūs žmonės, kurie ateina pažiūrėti spektaklio. Tikrai nesureikšminu, kokios tautybės žmogus jį žiūri. Tik be galo džiaugiuosi, kad spektaklis yra lygiai taip pat paveikus labai skirtingai publikai. Kartais viena akimi pastebiu, jog žmonės spektaklio metu verkia, gaunu ir asmeninių žinučių su padėkomis. Visada labai džiaugiuosi, kad pavyko paliesti žmogaus širdį.
Iš tikrųjų nėra didžiulio skirtumo vaidinti Europoje ar Azijoje. Išeinu į sceną ir aš jau esu ten. Tačiau, žinoma, kai ovacijos po spektaklio trunka ne penkiolika sekundžių, tai jaudina... Tai akimirkos, kai artistas gali susigrąžinti dalį savęs, dalį to, ką atidavė žiūrovams.
Nemeluoti publikai
– Kaip jums atrodo, kur slypi spektaklio „Ana Karenina” paslaptis?
– Sunkus klausimas. Iš tikrųjų ir aš kartais susimąstau... Šitame spektaklyje žmonių niekada netrūksta. Yra tokių, kurie ateina net ne po vieną kartą. Ir tikrai supranti, kad yra spektakliai, kuriuose tiesiog neįmanoma vienu kartu pamatyti viską, nes yra nemažai personažų, kuriuos įdomu patyrinėti, stebėti. O šis spektaklis yra būtent toks.
O dėl sėkmės tikriausiai reikėtų klausti režisierės. Man labai sunku kalbėti apie savo vaidybą, nes aš tiesiog noriu papasakoti istoriją, noriu suprasti personažą ir viską atlikti nuoširdžiai. Man yra svarbiausia nemeluoti publikai.
– Taip pat norime pasveikinti jus su nuostabia premjera. Atlikote tikrai įsimintiną Nastasjos Filipovnos vaidmenį A|CH spektaklyje „Idiotas”. Panašus laikmetis, vieta... Ar nėra sunku atsiriboti nuo Anos Kareninos ir sukurti visiškai kitokį personažą?
– Tai man buvo savotiškas iššūkis, apie kurį daug galvojau. Aš čia esu visai kitokia, nei žiūrovai yra įpratę mane matyti. Nastasja nėra man asmeniškai labai artimas charakteris, bet būtent dėl to labai įdomu kurti vaidmenį. Tai vėl suteikia galimybę man kaip atlikėjai augti, parodyti save kitokią, kitaip. Tai naujos spalvos. Man atrodo, kad iki Dostojevskio reikia užaugti. Jo gebėjimas sukurti personažus yra unikalus. Jis skyrė dešimt puslapių, aprašydamas vieną žmogų, jo odos spalvą, žvilgsnį, elgseną. Nėra lengva tai įkūnyti ir pasakyti be žodžių. Šiame spektaklyje sau keliu labai didelę užduotį, o kaip pavyks, įvertins žiūrovai.
Man tikriausiai labai pasisekė gyvenime, kad aš sutikau Anželiką. Garbė dirbti su ja, nes tai tikrai yra žmogus, kuris žino, ką daro, įžvalgus, turintis savo matymą. Man su ja lengva, aš suprantu, ko ji nori. Gal ne visada pavyksta viską iš karto padaryti, bet visada žinau, kur link augti, ieškoti.
Svajonės išsipildymas
– Ar visada svajojote šokti?
– Iš tikrųjų, kai manęs vaikystėje klausdavo, kuo svajoju būti užaugusi, visuomet atsakydavau, jog aktore. Tačiau gyvenimas mane atvedė prie šokio. Šiuo požiūriu mano gyvenime buvo daug lūžių. Kol mokiausi M.K.Čiurlionio meno mokykloje, buvo metas, kai atrodė, kad pavargau ir nebegaliu daugiau. Tuo metu buvau viena apkūniausių mergaičių klasėje, o tai nepridėjo pasitikėjimo savimi. Tačiau tai tėra tam tikri gyvenimo etapai, kuriuos turi pereiti, išgyventi ir tai labiausia patikrina, ar tikrai nori to, ko sieki. „Ana Karenina” man leido patikėti savimi, savo jėgomis ir įgyvendinti svajonę. Todėl aš visiems linkiu svajoti ir siekti savo svajonių. Po ilgų ieškojimų supratau, kad nieko taip gerai nedarau, kaip šoku. Na, o mano svajonė tapti aktore... Manau aktorystė be galo reikalinga kiekvienam geram šokėjui. Kai gali tai suderinti, ši sintezė yra labai graži.
– Na, ir pabaigai... Ką norėtumėte perduoti savo ištikimiesiems žiūrovams, nes spektaklyje dažniausiai negalite kalbėti, atsakyti, padėkoti?
– Brangiausia gyvenime, ką mes turime, tai yra mūsų laikas. Todėl aš labai dėkinga jiems už tai, kad jie skiria savo laiko ir ateina į spektaklius. Tikiuosi, kad jie patiki manimi. Ir, jei nors keli iš jų susimąsto apie gyvenimą, lieka įkvėpti, aš esu laiminga. Publika yra reikalinga artistui. Be jos mes – niekas. Aš esu širdingai, be galo dėkinga kiekvienam, kuris lankosi A|CH teatre. Iki pasimatymo lapkričio 18-ąją Klaipėdoje.
Legendinį choreografės A.Cholinos šokio spektaklį „Ana Karenina“ uostamiesčio žiūrovai galės išvysti jau lapkričio 18-ąją Žvejų rūmuose.
Naujausi komentarai