– Baletas jums yra kas?

– Jei baletas nuo penkerių metų su tavimi, tai jis jau tavyje (juokiasi). Pradžioje – kolektyvas „Polėkis“, toliau – M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyrius, darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, o dabar – veikla su vaikais. Baletas yra visur. Maniau, kad, kai baigsiu darbą teatre, dirbsiu pagal savo kitą išsilavinimą – vertėja, tačiau baletas nepaleidžia ir, matyt, nebepaleis niekada.

– Beveik du jūsų gyvenimo dešimtmečiai prabėgo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kaip ten prasidėjo jūsų karjera? Tiek metų, kai turi būti nuolat pasitempęs, nuolat geriausios formos?

– Puikiai prisimenu dieną, kai atvažiavau į Klaipėdą: tai buvo 2001 m. liepos 13-oji. Liepos 14-osios rytą jau buvau teatre, dalyvavau baleto trenaže ir „Laisvojo vėjo“ repeticijoje. Naujas miestas, naujas teatras, naujas kolektyvas, nauji namai. Teatras priėmė labai šiltai, dvi trupės nares – Beatą Molytę-Kulikauskienę ir Ingą Briazkalovaitę – jau pažinojau iš mokyklos laikų. Jutau stiprų tuomečio baleto trupės vadovo Vaclovo Sasnausko palaikymą. Taip prasidėjo mano savarankiškas gyvenimas.

Taip, turi būti nuolat pasitempęs, bet apie tai net nesusimąstai, nes tai įdiegta nuo mokyklos laikų. Baleto artistas neturi teisės atsipalaiduoti. Baleto artistas jaučia atsakomybę prieš publiką.

– Ką dabar, jau atsisveikinus, jums reiškia Klaipėdos muzikinis teatras?

– Per beveik 20 metų darbo Muzikiniame teatre jis tapo ne tik darbo vieta, bet ir antraisiais namais. Dalis kolegų tapo artimais draugais. Gaila, kad į rentą išėjau nesulaukusi teatro pastato renovacijos. Kai tik pastatą uždarė rekonstrukcijai, būdavo, kad automatiškai rytą nuvažiuodavau prie senojo teatro pastato (juokiasi). Tekdavo apsisukti ir važiuoti į LMTA Klaipėdos fakultetą, kur repetuodavome. Stebiu visą dabartinį Muzikinio teatro repertuarą, ateinu pabūti su savais, su „antrąja šeima“. Ir labai laukiu pastato atidarymo po renovacijos.

– Kuris vaidmuo jums pačiai labiausiai įsiminė, artimiausias?

– Daug spektaklių yra išlikę širdyje. Ne tik baletai, bet ir operetės, operos, miuziklai, kuriuose teko šokti: „Baletinė Čaplino ir Dolskio korta“, „Bolero“, „Karmen“, „Silva“, „Altorių šešėly“, „Mano puikioji ledi“, „Velnio nuotaka“ ir kiti. Aišku, įsimintiniausi vaidmenys – pagrindiniai, soliniai. Tai Franciska „Štrausianoje“, Snieguolė „Snieguolėje ir septyniuose nykštukuose“, Onutė „Daktare Aiskaudoje“. Man išskirtinis buvo Šokio dienos koncertas, kurį statė B. Molytė-Kulikauskienė. Deja, jis buvo rodomas tik vieną kartą. Turėjau ir kitokios patirties režisierės R. Bunikytės režisuotame miuzikle „Boni ir Klaidas“. Netikėtai gavau Gubernatorės vaidmenį, kuriame nereikėjo šokti, bet reikėjo kalbėti (juokiasi). Teksto turėjau gal du ar tris sakinius, bet, kadangi tai man buvo neįprasta sceninė patirtis, jaudinausi, išgyvenau, ar laiku pradėsiu kalbėti, ar neužstrigs žodžiai, ar nepaskubėsiu…

Per tiek darbo metų Muzikiniame teatre buvo pakankamai gastrolių. Išvažinėjome ne tik visą Lietuvą, buvome ir Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Rumunijoje, Švedijoje.

– Balerinos profesija trapi, kaip ir daugumos menininkų. Ar buvo koks nors atsarginis planas? Jei ne baleto šokėja, tai kas?

– Mokyklos laikais sakiau, jei nebūtų baleto, eičiau į policiją (juokiasi), o kodėl, jau neatsimenu…

Žinojau, kad noriu studijuoti, tuo net neabejojau, tik rinkausi, kur mane traukia. Supratau, kad patinka filologija. Gal dėl to, kad tų kalbų buvo nemažai mano gyvenime. Įstojau į Klaipėdos universitetą, studijavau romanų filologiją. Pirmoji kalba – prancūzų, antroji – italų. Antrojo kurso pabaigoje man siūlė vieneriems metams važiuoti studijuoti į Italiją. Mama labai agitavo, bet aš nusprendžiau nedaryti pertraukos teatre. Buvo labai sunku suderinti studijas su darbu, galima sakyti, kad ketverius metus plušau be poilsio dienų.

– Ar teko dirbti vertėja laisvalaikiu?

– Taip, dirbau laisvai samdoma vertėja: ėmiau darbus į namus iš kelių vertimų biurų. Su prancūzų ir italų kalbomis neilgai praktikavausi, o kai kalbos nevartoji, tai ji užsimiršta.

Buvo toks metas, kai dirbau vertimų biure rusų ir lietuvių kalbų vertėja. Gavau geros sinchroninio vertimo patirties. Darbą biure derinau su darbu teatre: rytą ir vakare – teatre, o per pietus – biure. Buvo įdomu.

– Balerinos išleidžiamos ilsėtis atšokusios 18 sezonų? Gal per anksti?

– Po 18-os metų darbo profesionalioje scenoje baleto artistas išeina į rentą. Atrodo, 18 metų – nedaug, bet mes neiname jaunyn ir fiziškai šokti 35–37 metų sunkoka. Nekalbu apie solinius vaidmenis, nes jie suteikia savotiško adrenalino, kuris padeda įveikti bet kokias kliūtis.

Baleto šokėjų psichika yra užgrūdinta: visi mes išeiname į rentą ir randame savo nišą: vieni – teatre, kiti – pedagoginiame darbe, o treti išeina į visai kitas sritis. Dirbdami šį darbą, tam save nuteikiame iš anksto, todėl nėra taip sunku. 37–40 metų… Mokytis niekada nevėlu, o nuo 40 metų gyvenimas tik prasideda (juokiasi).

– Dabar pati mokote baleto meno mažas mergaites ir net suaugusias moteris. Kas svarbiausia – įgimti duomenys, noras šokti ar charakteris?

– Baletas šiuo metu labai populiarus: yra daug baleto studijų, būrelių, juose daug vaikų. Profesionalus baletas turi savus griežtus reikalavimus – vietų skaičius ribotas, o norinčiųjų daug. Čia vertinama visuma: fiziniai duomenys, išvaizda, tad vyksta griežta atranka.

– Ar tenka kažkam pasakyti „tau tai nepavyks“, nes neturi reikiamų duomenų?

– Sakyti „tau nepasiseks“ negalima, nes charakteriai skirtingi: vienas įrodys, kad tai netiesa, kad viskas įmanoma, o kitas – praras pasitikėjimą savimi. Aš manau, kad baleto užsiėmimus turi lankyti visi norintys, nes tai duoda daug teigiamų emocijų visoms gyvenimo sritims. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad su šiluma širdyje prisimenu vaikystės koncertus kolektyve „Polėkis“. Tas jaudinantis pasiruošimas, kostiumai, pasirodymo jaudulys… Mano prisiminimuose tai labai ryšku ir svarbu, nepaisant to, kad beveik du dešimtmečius šokau profesionalioje scenoje. O tiems, kas nėra susiję su teatru, tokie prisiminimai dar ryškesni. Net neabejoju, kad visiems prie baleto prisilietusiems vaikams tai liks ryškia patirtimi visam gyvenimui, nepriklausomai nuo pasirinktos profesijos.

– Kam suaugusioms moterims – baletas? Mada?

– Manau, šį klausimą reikia užduoti lankančioms baleto pamokas moterims (juokiasi). Dažniausiai tai – vaikystės svajonės išsipildymas. Šiuolaikinės moterys ima skirti daugiau laiko sau, savo sielai. Kažkas lanko jogą, sporto klubą, tenisą, baseiną, o kažkas ateina į baleto užsiėmimus. Yra ir tokių, kurios ateina, kad sužinotų, ką jų dukros veikia pamokose, kad suprastų ir padėtų joms.

– Turbūt retai šios profesijos žmonėms pavyksta išvengti traumų?

– Taip, traumų būna. Retai kam pasiseka jų išvengti. Dažniausiai tai – raiščių, sąnarių problemos. Yra dalykų, kurių baleto šokėjai turi paisyti. Pavyzdžiui, negalima pradėti darbo neapšilus – būtina išjudinti kūną, paruošti raumenis darbui, pratempti raiščius, įtakos turi ir šokio technika – ji turi būti taisyklinga, su tinkamai paskirstytu krūviu. Taip pat svarbu ir pasiruošimas, nusiteikimas. Traumos ištinka ne tik baleto šokėjus. Po kiekvienos traumos ar operacijos yra reabilitacijos laikotarpis, tačiau baleto artistams jis ilgesnis, kad spėtų visiškai atsistatyti. Aišku, po ilgos pertraukos reikia saikingai didinti fizinį krūvį ir susigrąžinti savo ankstesnę formą.

– Iš kur semiatės jėgų repeticijoms? Apskritai, kaip atsipalaiduojate?

– Man dažniausiai padėdavo rytinė kava ir muzika. Įjungdavau ją garsiau ir pasikraudavau. Kartais pasipuošdavau – apsirengdavau ryškiai, kad nuotaika būtų pakili. Norint atsipalaiduoti, manau, reikia mintimis atsijungti nuo visko. Gerai, jei yra galimybė kelioms dienoms pakeisti aplinką, bet ne visada tai įmanoma. Man padeda geras filmas, stalo žaidimas su šeima arba kitokia veikla – hobis.

– Kokie jūsų pomėgiai?

– Rankdarbiai. Prieš dešimt metų prisiminiau, kad mama mokė siuvinėti kryželiu ir rimtai „užsikabinau“. Patinka dėlioti neseniai madingomis tapusias akmenukų mozaikas – paveikslus iš smulkių akmenukų. Taip pat mane ramina mezgimas. Tai – joga mano smegenims (juokiasi). Mėgstu ruošti valgį, bet tik kai turiu pakankamai laiko.

– Ar tekdavo riboti maistą? O gal dideli fiziniai krūviai savaime viską sureguliuoja?

– Svoris – problema, bet tikrai ne visoms baleto artistėms. Kai kurioms nereikia jokių maisto ribojimų, valgo ką nori ir nepriauga svorio. Aš esu kitoje grupėje: tik truputį daugiau sau leidžiu, ir visa tai matyti. Taip, teko atidžiai stebėti savo svorį. Ypač sunku buvo po motinystės atostogų, kai kūnas kaip nesavas, padaryti tai, kas buvo lengva, negali, nes raumenys atprato dirbti ir svoris trukdė. Teko rimtai suimti save į rankas, atsisakiau daugelio dalykų – duonos, cukraus, bulvių, kartais mėsos… Bet rezultatas buvo geras (juokiasi).

– Kaip susipažinote su savo vyru?

– Savo būsimą vyrą sutikau pas studijų draugę: Edgaras buvo bendrakursės vyro draugas. Pradėjome susitikinėti, po poros metų surengėme vestuves, o dar po dvejų metų gimė mūsų sūnus Erikas. Gyventi su baleto artiste sunku. Tai reiškia žmonos nebuvimą vakarais, laisvadieniais, šventinėmis dienomis, nedalyvavimą šeimos susitikimuose ir t. t. Su šiais dalykais susitaikys ne kiekvienas. Laimė, mano vyras visada supranta ir visame kame mane palaiko. Su juo man visuomet jauku, ramu ir saugu. Dėl vaiko gimimo nebuvo jokių svarstymų. Mes labai jo norėjome. Dabar net negaliu įsivaizduoti gyvenimo be sūnaus.

– Man kažkaip neaišku, kaip balerinai pavyksta suderinti nėštumą ir darbą?

– Nėštumas – vienoms lengvas, kitoms – ne. Man pasisekė, nes visą nėštumą jaučiausi gerai. Balerinos į dekretines atostogas išeina kaip ir kitos moterys, nuo septintojo mėnesio, tačiau šokti iki šio periodo negali, nes pilvas trukdo ir kostiumas neužsisegs (juokiasi). Žinoma, viskas priklauso nuo savijautos.

– Ar būna daugiavaikių balerinų?

– Mano aplinkoje yra dvi pažįstamos balerinos, turinčios po du vaikus, kitos – po vieną. Bet niekada nevėlu tai ištaisyti (juokiasi). Ir tik keli mano pažįstamų balerinų vaikai lanko baleto pamokas.

– Kodėl? Nes žino, kaip tai sunku?

– Vaikai taip toli į priekį nežiūri, nes sunkumų dar nesuvokia. Jiems arba patinka, arba nepatinka. Ne visi vaikai nori lankyti baleto užsiėmimus. Ir ne visi tėvai šokėjai nori, kad jų vaikai juos lankytų, nes jie tai tikrai žino, kokia tai sunki duona.

– Šokant pasitaiko juokingų istorijų?

– Visokių kuriozų nutinka. Svarbiausia į tai žiūrėti su humoru. Buvo ir nukritusių sijonų, plyšusių kostiumų, pačiu netinkamiausiu momentu lūžo butaforija, ir patys artistai nėra apsaugoti nuo kritimų.

– Gal jums kokį sijoną teko pamesti?

– Aš asmeniškai sijono nesu pametusi. Man buvo kiek kitoks kuriozas. Spektaklyje „Štrausiana“ pašokusi variaciją turiu nusileisti ant vieno kelio, sustingti ir užbaigti šokį prie partnerio. Bet įvyko taip, kad šokau, nusileidau ant kelio, sustingau ir, neišlaikiusi pusiausvyros, ta sustingusia poza pradėjau kristi, virsti ant šono. Ačiū partneriui, kuris tai pamatęs mane greitai sugavo už rankų ir pakėlė. Juokėmės abu iki ašarų ir ilgai atsiminėme šį įvykį.

– Kas vyksta užkulisiuose? Dėl ko būna neramu prieš spektaklį?

– Prieš kiekvieną spektaklį užkulisiuose visi artistai ruošiasi pasirodymui. Būna tokių atvejų, kai kolegė suserga ir tau reikia ją pakeisti. Tada jauti įtampą, o protas turi veikti maksimaliu greičiu, nes keičiasi vieta, judesiai, išėjimai ir net partneris. O kartais būna kitaip: jau 100 kartų šokai spektaklį savo vietoje, išeini į sceną ir nei iš šio, nei iš to – „baltas lapas“ – neatsimeni kito judesio, šokio brėžinio. Žinoma, toks momentas žiūrovams nepastebimas, bet artistas per šią sekundės dalį išgyvena tikrą šoką. Greitai atsipeikėji ir toliau įsiterpi į šokį.

– Ką sako ar daro balerinos, kai kažkas nesiseka? Gal tinka ir kitiems gyvenimo atvejams? Motyvuokite mus.

– Ką daryti, kai nesiseka? Auklėti save. Eiti ir daryti, daryti, daryti, daryti tol, kol pasiseks (juokiasi). Motyvacija: niekada nedvejokite – eikite, bandykite, darykite, klyskite, darykite išvadas ir judėkite pirmyn.

Balerina Aleksandra Karečkienė 1995–2001 m. mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyriuje, diplominis darbas – Pamotės vaidmuo B. Pavlovskio balete „Snieguolė ir septyni nykštukai“.

2001–2020 m. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėja.

2003–2007 m. Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo romanų filologiją, vertėja.

Vaidmenys: Madam Hortens (M. Theodorakio „Graikas Zorba“), Gubernatorė (F. Wildhorno „Boni ir Klaidas“), Pelių gaujos narė (A. Kučinsko „Makaronų opera“), Sokolina, Motina („Altorių šešėly“), Gėlytė, Voverė, Zuikis, Nykštukas linksmuolis (B. Pavlovskio „Snieguolė ir septyni nykštukai“), Franciska („Štrausiana“), Fifos draugė, Ispanė („Baletinė Čaplino ir Dolskio korta“), Onytė (I. Morozovo „Daktaras Aiskauda“), Snieguolė („Kalėdų senelis jau čia!“), Motina („Kruvinos vestuvės“ pagal A. Piazzollos muziką), Grafaitė (J. Strausso „Vienos kraujas“), Avis (V. Konstantinovo „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“), Siela („Prarastos sielos“), Motina, Piemenėlė, Angelas („Spragtukas“ pagal P.Čaikovskio muziką).

Šoko spektakliuose: I. Dunajevskio „Laisvasis vėjas“, F. Leharo „Linksmoji našlė“, G. Verdi „Traviata“, J. Bocko „Smuikininkas ant stogo“, M. Ravelio „Bolero“, G. Bizet-R. Ščedrino „Karmen siuita“, J. Strausso „Žydrasis Dunojus“, Z. Liepinio „Paryžiaus katedra“, V. Lebedevo „O, mielas drauge“, I. Kalmano „Čardašo karalienė“, „Bajaderė“ ir „Grafaitė Marica“, I. Morozovo „Daktaras Aiskauda“, „Baletinė Čaplino ir Dolskio korta“, „Merė Popins“, „Aistrų šėlsmas“, G. Verdi „Rigoletas“, F. Loewe „Mano puikioji ledi“, C. Monteverdi „Popėjos karūnavimas“.