Pereiti į pagrindinį turinį

Bibliotekoje – naujas E. Jurčio fotografijų albumas

2021-10-19 17:01
DMN inf.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos  (Herkaus Manto g. 25, Klaipėda) galerijoje 13L spalio 20 d., trečiadienį, 19 val., pristatomas ką tik išleistas fotomenininko Edžio Jurčio retrospektyvinis fotografijų albumas „Būti šalia / Being Near“.

Tai – pirmasis išsamiai E. Jurčio fotografinę kūrybą pristatantis leidinys, kuriame pateikiama plati šio autoriaus kūrybinė biografija, publikuojami jo sukurtų fotografijų ciklai nuo kūrybos pradžios (1973 m.) iki šių dienų. Leidėjas – Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka.

Renginyje dalyvaus E. Jurčys, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas, fotomenininkas Jonas Staselis, menotyrininkė Danguolė Ruškienė, bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriaus vedėja Jurga Bardauskienė. Vėliau šis albumas (kartu su E. Jurčio paroda „Būties nerimas“) bus pristatytas Šiauliuose, Vilniuje, Kaune ir kituose šalies miestuose. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

Praėjusiais metais E. Jurčys Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai (KLAVB) neatlygintinai perdavė savo fotografijų archyvą (virš 400 atspaudų ir negatyvų). Iš Klaipėdos kilusio ir daugiau nei tris dešimtmečius JAV gyvenančio autoriaus archyvas dabar saugomas KLAVB Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje, Klaipėdos fotoarchyve.

Tai – didžiausia šio autoriaus fotoarchyvo dalis, saugoma Lietuvoje. Biblioteka nuo 2011 m. ne tik kaupia ir skaitmenina Klaipėdos regiono kultūros paveldą ir profesionalaus meno kūrinius, bet taip pat rūpinasi turimų archyvų sklaida. E. Jurčio archyvo perėmimas sudarė puikią progą ištyrinėti Lietuvos fotografijai svarbios asmenybės kūrybą, išsamiai (albumu ir kilnojama paroda) ją reprezentuoti.

Naujai išleistas E. Jurčio albumas – yra daugiau nei metus laiko trukusio bendradarbiavimo su biblioteka rezultatas. Albumo sudarytojai – E. Jurčys ir D. Ruškienė. Šis leidinys užpildys dar vieną spragą ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos fotografijos istorijoje, aktualizuos autoriaus fotografinę kūrybą ir tikimasi, kad paskatins visuomenę labiau domėtis menine fotografija.

---

Nesvarbu kuriame pasaulio krašte ir kokiais tikslais atsidurtų, E. Jurčys ir nepažįstamoje vietoje geba atpažinti būdingiausius čia gyvenančiųjų bruožus, išskirti tirščiausiai būties prisodrintas akimirkas. Jis – nuolatinis keliautojas tiek vietos, tiek ir laiko požiūriu. Kelionės autorių veikia kaip impulsai, žadinantys jo kūrybines mintis. Todėl bene daugiausia fotografijų jis sukaupęs išvykose į tolimus kraštus: Jamaiką, Dominikos Respubliką, Japoniją, Meksiką, Nikaragvą, Gvatemalą ir kt. Kita vertus, jam nėra svetimų vietų, kaip ir nėra svetimų žmonių.

Homo sapiens visuomet išlieka šio fotografo dėmesio centre. Empatija, tolerancija ir jautrumas žmogui – tai tos autoriaus savybės, kurios diktavo ne tik temas, bet ir fotografinę raišką. E. Jurčį domina paprastų žmonių, o ypač visuomenės atstumtųjų likimai. Tie, kurių gyvenimai dėl vienokių ar kitokių priežasčių tapo sudėtingi jiems patiems, kuriuos dalis visuomenės smerkia, kiti tiesiog ignoruoja ir tik nedaugelis bando suprasti.

E. Jurčys priskirtinas būtent pastariesiems. Jis nemoralizuoja, bet ir neteisina. Fotografas bando atkreipti dėmesį, parodyti, kad šie žmonės yra šalia, kad jiems, kaip ir visiems, reikia meilės, artumo ir supratimo. Deja, skirtingai nei dauguma, jie to negauna. Tai jau nėra spontaniški, atsitiktiniai reportažai, įkvėpti akimirkos nuostabos. Autorius skiria gana daug dėmesio ir laiko tam, kad perprastų situaciją, prie problemos priartėtų tiek, jog galėtų pažvelgti į ją iš portretuojamojo pozicijų. Jo pasirenkamos temos paliečia aštriausias gyvenimo briaunas – ligas, stichines ar žmogaus sukeltas anomalijas, jau esančias ar tik gresiančias nelaimes.

Atida, gebėjimas įsijausti, įsigilinti į esmę tokioje fotografijoje svarbiausia, tačiau ne mažiau svarbu ir parenkama forma. E. Jurčio fotografijos turinys nėra lengvas, bet ji netrikdo, joje neaptiksime jokių destrukcijos apraiškų, skandalingų, šokiruojančių momentų. Kita vertus, šio fotografo darbuose pateikiama informacija be didesnių pastangų prisibrauna prie kiekvieno. Tyliai, tačiau tikslingai ir gal net įsakmiai įteikdama gana slogius pranešimus, kaip idealaus pasaulio demaskavimo liudijimus. Tai panašu į pjūvį – skausmingą, bet būtiną, kad ligonis pagytų. Šis pjūvis be galo estetiškas, į jį žiūrėti malonu, galbūt net norėtųsi prisiliesti.

E. Jurčio fotografija pajėgi išjudinti net ir tas sustabarėjusias sąmonės dalis, kurios atrodė negrįžtamai prarastos, seniai kažkur nustumtos nuolatinės skubos, nereikšmingų rūpesčių ir niekam nereikalingų įsipareigojimų. Ir nors dramos čia užtektinai, net ir tragiškos būties vaizdai pateikiami stebėtinai jaukiai ir šviesiai. O kartais E. Jurčio fotografinius pasakojimus papildo žaisminga, šmaikšti, net ironiška nuotaika. Tai – švelnūs kasdienybės pastebėjimai, jos pačios kuriami paradoksai, juokingi sutapimai ir komiškos situacijos. Jie šio autoriaus kūryboje neatrodo netikėti, išpasakojami lygiai taip pat subtiliai ir atidžiai. Savotiškai sugrąžindami prie jau pažįstamų potyrių – kuomet akimirka tampa ne tik graži, bet ir sava. <...>

Nors E. Jurčio fotografijos pagrindinė tema visuomet buvo ir yra žmogus, tačiau santykis su juo keitėsi. Kūrybos pradžioje jis laikėsi atstumo, matė ir fiksavo turinį, formą, pernelyg nesigilindamas į žmogaus jausmus, nepažeisdamas jo buvimo erdvės. Laikui bėgant distancija mažėjo ir autorius vis labiau artėjo prie savo fotografijų herojaus. Tuokart jį labiau domino žmogaus vidus – jo pojūčiai, emocijos, nuotaikos, džiaugsmingi ir skausmingi būties patyrimai. Pastaraisiais metais žmogus iš E. Jurčio fotografijos vis dažniau pranyksta. Lieka tik jo paveikta erdvė, nuojauta ar žinojimas, kad jis kažkur netoliese.

Kalbama ir toliau išimtinai apie jį, teisingus ir klaidingus pasirinkimus, bet jo paties atvaizdo dažniausiai nebelieka. Nepaisant to, galima teigti, kad E. Jurčio fotografija nuo pat pradžios iki dabar beveik nepasikeitė. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar joje – daug meilės gyvenimui, kiekvienam jo reiškiniui ir žmogui, juo labiau – nuskriaustajam, nesvarbu – likimo ar tokio pat kaip jis – žmogaus. Nepatikėti šia fotografija, likti abejingas negali, nes autorius ne tik siunčia žinutę, jis pats prisiima atsakomybę ar net kaltę. O tai jau skamba kaip tiesos įrodymas.

 

 

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų