Jo scenografiją kūrusi Justyna Łagowska scenoje sutalpino akimirksniu atpažįstamą erdvę – mokyklos sporto salę. Tik šioji, kiek aprūkusiais kraštais, yra nuoroda į kitą rugsėjo 1-ąją. 2004 m. Beslano miestelyje per mokslo metų pradžios šventę užminuotoje mokyklos sporto salėje įkaitais buvo laikomi daugiau nei tūkstantis žmonių – moksleiviai su tėvais, mokytojai.

Prieš pat pirmąjį publikos susitikimą su spektakliu J. Łagowska pasakojo apie „Boriso Godunovo“ scenografijos bei kostiumų kūrimą.

– Pasidalinkite, kaip kilo būtent tokio scenografijos sprendimo idėja?

– Pati mintis remtis realia mokykla Beslane kilo režisieriui. Mano užduotis buvo sukurti, bet ne realistiškai atkartoti jos sporto salę. Joje taip pat reikėjo surasti ir daugiau įvairių spektakliui tinkamų erdvių. Drama reikalauja įvairių veiksmo pakeitimų, ne tik istorine prasme, bet ir laike, pavyzdžiui, net kelis kartus kertama siena, o scenografija viena, tad reikėjo rasti būdą ją adaptuoti.

Dažniausiai taip ir dirbu – kuriu vientisą scenografiją, o veiksmo ar vietos pasikeitimą rodau apšvietimo pagalba.

Šiuo atveju darbas buvo įdomus ir dėl to, kad Klaipėdos dramos teatras turi įspūdingas technines galimybes, ypač turtingą apšvietimo sistemą. Stengiausi tuo naudotis.

– Kiek naudojotės dokumentine medžiaga kurdama spektaklio scenografiją?

– Žinoma, pradėdama darbą domėjausi, kaip Beslano mokykla atrodė prieš išpuolį, jo metu ir po. Pati mokykla Beslane šiandien yra išsaugota tokia, kokia ji buvo po išpuolio. Aplink ją pastatytas memorialas.

Bet noriu pabrėžti, kad spektaklio scenografijoje nenorėjau atkartoti identiškos erdvės. Tiesmukumas užmuša teatrą. Mano užduotis stiprinti emocijas per tam tikrus erdvės elementus, juos rodyti tokiu būdu, kad keltų skirtingas asociacijas.

– Spektaklyje dėl valdžios kovoja skirtingos jėgos, vaikai jame pernelyg nefigūruoja, bet scenografija, atkurianti mokyklos erdvę, nurodo vaikystę. Kaip tai paaiškintumėte?

– Išskirčiau du dalykus. Pirma – režisieriaus vizija ir koncepcija, kur link jis nori vesti spektaklį, turiu jam paklusti ir daugmaž tiksliai eiti ta kryptimi. Iš kitos pusės ši koncepcija man rezonavo asmeniškai – pati esu mama. Ir taip pat esu žmogus. Šiandien eidama į teatrą mačiau daug jaunų, šventiškai apsirengusių žmonių, einančių į mokyklą.

Istorija apsuka ne vieną ratą, daug dalykų turėtų pasikeisti, bet nepasikeičia.

Įdomu, kaip aktoriai įsitraukė į procesą: jie atnešė asmeninių nuotraukų iš savo mokyklinių laikų – jas galima matyti ant sienos. Tai nėra vien galvojimas apie savus ar kitų vaikus. Tai tuo pačiu galvojimas apie save kaip vaiką, kadaise praėjusį tam tikrą gyvenimo kelią.

– Kas jums svarbiausia kuriant spektaklio scenografiją?

– Bendruomeniškumas, komandinis darbas, kuomet klausomės vieni kitų – tai yra labai svarbu.

Mano mokytojai mokė, kad scenografas pirmiausia yra amatininkas ir kad scenografijos tikslas nėra jos tapimas atskiru kūriniu. Jos tikslas padėti aktoriams, jos tikslas padėti žiūrovams suprasti tam tikras būsenas.

– Kūrėte ne tik scenografiją, bet ir kostiumus. Papasakokite, kas buvo svarbiausia šiame procese?

– Dažnai yra taip, kad remdamasis istoriniais tekstais režisierius Janas Klata bando apeliuoti į šiuolaikinius laikus. Tuo tarpu man visada įdomu per kostiumus pabrėžti tarsi tam tikrą istorinių epochų skiautinį, kad jie susidėtų iš įvairias epochas atspindinčių elementų.

Visa tai dažnai pagardinta tam tikru humoro padažu, būdingu tiek J. Klatai, tiek man. Šiame spektaklyje tai labai ryškiai matome apsišaukėlio Dmitrijaus kostiumuose.

– Nuo puošnius XVI a. Rusijos žemių didikų rūbus menančių iki detalių rūbuose, primenančių Sočio olimpiadoje dalyvavusios rusų ledo rinktinės žaidėjų aprangą – iš ko semiatės inspiracijos?

– Mane įkvepia popkultūra. Esminė problema „Boriso Godunovo“ atveju ta, kad turėjome reikalą su daug personažų ir išskyrus pagrindinius vaidmenis atliekančius aktorius, likusieji turėjo dažnai persirengti. Reikėjo į tai atsižvelgti kuriant kostiumus.

Toliau kalbant apie kostiumus, ieškojau sprendimų, leidžiančių lengvai atpažinti kuriai iš kariaujančių pusių ir iš kokios epochos yra personažas. Kai kuriuos kostiumus scenoje matome gana trumpai, tad jie turi būti labai ryškūs, kad būtų iškart aišku, kokiame kontekste yra personažas.

Tai, ką matote scenoje, nėra vien mano idėjos. J. Klata dirba tokiu būdu, kad kostiumų koncepciją kurti baigiame jau repeticijų metu. Daug jų elementų atsiranda būtent per repeticijas, idėjų semiamės ir iš to, ką atsineša aktoriai.

– Dažnai dirbate kartu su J. Klata, kaip apibūdintumėte jūsų kūrybinę partnerystę?

– Taip, kartu dirbame daugiau nei 20 metų, ir tai visada emocionalus bei intensyvus darbas. J. Klata visada sugeba mane nustebinti savo idėjomis ir tuo, kaip interpretuoja tekstą. Kadangi, kaip minėjau, daug dalykų atsiranda repeticijų metu – darbas yra greitas ir intensyvus.

Pirmą kartą esame Klaipėdoje ir labai džiaugiuosi, kad mūsų komandinis darbas, kuris kartais iš pažiūros gali pasirodyti nelabai darnus ir banguojantis, buvo priimtas su dideliu supratingumu. Tai labai padėjo.

– Kokius įspūdžius išsivešite iš Klaipėdos?

– Esame ne kartą dirbę užsienyje, ne visuose teatruose tokios geros sąlygos, ne visur būtų su supratingumu žiūrima į mūsų šėlsmą. Aktoriai buvo labai kantrūs ir labai atviri. Ne kartą kalbėjomės su choreografu Maćko Prusak ir režisieriumi, kad šio teatro aktoriai ne tik atviri, bet, rodos, beveik stebuklingai niekad nepavargsta.

Sukurti „Borisui Godunovui|“ turėjome ribotą laiką, bet niekada nepajutau, kad mūsų idėjos būtų nepriimtos ar trūktų pasitikėjimo jomis. Aišku, kad nerimavau, ar sugebėsiu aprėpti visumą, ar mano pastangų rezultatas kalbės, bus suprantamas žiūrovams.

Apie spektaklį

Dramoje „Borisas Godunovas“ vaizduojamas tamsus ir paslaptingas laikotarpis, XVI a. pabaiga – XVII a. pradžia. Rusijoje šis laikotarpis vadinamas Didžiąja suirute. Tironas Ivanas Rūstusis, pasižymėjęs žiaurumu ir teritorijų užkariavimo žygiais, savo įpėdiniams palieka karų smarkiai ištuštintą iždą. Jo sūnui Feodorui sunkiai sekasi suvaldyti situaciją – nepalengvina jos ir už caro nugaros dėl įtakos nuolat kovojantys kilmingųjų Riurikovičių ir naujai iškilusių bojarinų Godunovų bei Romanovų klanai. Galiausiai naujuoju caru paskelbiamas Borisas Godunovas. Jo valdymo laikotarpis sutapo su stipriu klimato atvėsimu. Nebuvo pakankamai maisto, žmonės badavo. Negalėdami išmaitinti baudžiauninkų dvarininkai juos vijo laukan. Alkani žmonės plūdo į Maskvą, kur caro Boriso nurodymu badaujantiems buvo dalinama duona ir pinigai.

Negana to, paslaptingomis aplinkybėmis mirusio jauniausiojo Ivano Rūsčiojo sūnaus Dimitrijaus istorija netrunka pasinaudoti caro nekentėjai – jie platina žinią, kad Dimitrijus buvo nužudytas paties Boriso Godunovo, siekusio pašalinti mažąjį konkurentą, nurodymu. Buvęs vienuolis Grigorijus Otrepjevas pabėga į Lietuvą ir pasiskelbia esąs stebuklingai išgyvenusiu caraičiu Dimitrijumi. Jį palaiko Lenkijos ir Lietuvos aukštuomenė, į ATR didikų suburtą jo kariuomenę plūsta savanoriai iš Rusios žemių, siekiantys atkeršyti Maskvai už skriaudas. Gresia didelis karas, o šalies viduje liepsnoja daugybė mažesnių sukilimų. Visa tai suvaldyti tenka Borisui Godunovui – žemos kilmės bojarinui, vien savo gudrumu sugebėjusiam tapti Maskvos caru.