Vos prieš metus pastatęs žiūrovų ir kritikų pripažinimo sulaukusį šokio spektaklį „Altorių šešėly“, kiek vėliau – „Makaronų operą“ vaikams, televizijos žiūrovus stebinęs projekte „Delfinai ir žvaigždės“, choreografas Aurelijus Liškauskas, regis, vis dar alkanas kūrybos. Liepos 30 d. ir rugpjūčio 16 d. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyks jo naujausio šokio spektaklio „Divizija“ premjera.

Ne tik pikantiška tema

– Aurelijau, papasakokite, kaip gimė „Divizija“. Kodėl būtent tokia skirtingas asociacijas kelianti tema?

– Ėjau jau pramintu keliu. Mintį statyti naują spektaklį inspiravo „Altorių šešėly“ sėkmė. Nors tai buvo rizikingas pastatymas, bet turėjo tam tikrų garantijų. Jų ieškojau ir šįkart. Iš pradžių domėjausi skaitomiausių pastarojo penkmečio lietuvių autorių knygomis. Kadangi tarp jų buvo tokių, kaip Valdo Adamkaus biografija, scenai netiko (juokiasi). Vėliau svarsčiau apie kitokio laikmečio literatūrą: A.Čechovo „Tris seseris“, Keturakio „Ameriką pirtyje“, P.Ziuskindo „Kvepalus“. Galiausiai vieno pokalbio su Gintaru Bendžiumi metu pradėjome diskutuoti apie klaipėdietiškas, uosto temas, prisiminėme čia veikusią „16-ąją diviziją“. Tad ir pagalvojau: jei jau „lindome kunigui po sijonu“, tai ir šįkart tema turi būti ne mažiau pikantiška.

– Vis dėlto puolusio kunigo drama daugeliui buvo žinoma jau nuo mokyklos suolo, o „Divizija“ – mažai kam girdėto autoriaus debiutas lietuvių literatūroje.

– Sunku pasakyti, kiek A.Daugėlos romanas žinomas skaitytojams. Sovietmečio nuotaikos ir realijos gyvos ne vienos kartos žmonių prisiminimuose. Pati prostitucijos tema ir anuomet, ir dabar randa atgarsį visuomenės gyvenime, tačiau viešai apie ją kalbėti vengiama. Juk ir šiandien Klaipėdoje yra žmonių, puikiai prisimenančių nepaprasto grožio elitines Klaipėdos prostitutes, ryškiai išsiskyrusias iš pilkos tarybinės minios. Tačiau spektaklyje, kaip ir knygoje, nėra akcentuojami vien įvykiai, susiję su „16-ąja divizija“. Tuo laikmečiu aktualių temų buvo ir daugiau: nelegalaus verslo ir kriminalinių struktūrų veikla, KGB ir milicijos persekiojimai, lietuviškumo paieškos ir daug kitų. 

Tiesa, po šokio spektaklio „Altorių šešėly“ dažnam žiūrovui kilo mintis V.Mykolaičio-Putino romaną perskaityti darsyk. Neturiu tikslo „išprominti“ Arūno Daugėlos (šypsosi), bet jei atsiras tokių, kurie pirmąkart pamatę spektaklį, imsis knygos, o ją perskaitę, į teatrą grįš dar kartą, būsiu laimingas.

– Pamenu, jog „Altorių šešėly“ idėja iš pradžių buvo vertinta skeptiškai. Ar „Divizija“ sulaukė daugiau palaikymo?

– Kalbų buvo ir prieš statant „Altorių šešėly“, ir po premjeros. Girdėjau sakant, jog per artimiausius 10 metų vargu ar apskritai pastatysiu ką nors geresnio. Kiekvieną kartą pirmiausia turiu patikėti pats, atsistoti ant kojų, pradėti dirbti. Po to – jau nebėra kur trauktis.

Prieš apsispręsdamas, „Divizijos“ idėją kastingavau, klausiau autoritetingų meno, kultūros žmonių nuomonės. „Altorių šešėly“ ne tik mane, bet ir skeptikus įtikino, jog verta ryžtis drąsiam ėjimui. Tad dabar jie ir prostitucijos temai pasidavė lengviau.

Slidžios ribos neperžengs

– Išskyrėte keletą romano siužetinių linijų, temų, kurios atrodo įdomios. Kalbant trumpai, apie ką šokio spektaklis „Divizija“?

– Pirmiausia, tai nėra spektaklis apie prostitutes. Veikiau trileris apie to laikmečio visuomenės dalį, kuri laviravo tarp turtingo gyvenimo ir nusikaltimo, apie tarybinės santvarkos rėmus, tautiškumo simbolius, apie tai, kas tuo metu „skaudėjo“ Klaipėdai –  sprogimus, užsienio laivus ir jūreivius gatvėse, išskirtinę gražių moterų kategoriją, pogrindžio kovotojus, KGB ir milicijos struktūras. Apie baimės visuomenę ir bandymus iš jos ištrūkti. Paliesime ir psichinių ligonių, seksualinių mažumų temas.

– Pagrindinių romano herojų – Vaido ir Jolos – santykiai prieštaringi, įvairialypiai. Spektaklyje juos išryškinsite?

– Jų santykių negilinau, nebandžiau ieškoti jausmų ten, kur jų nėra. Pagrindinės poros meilės dueto čia taip pat nebus. Mano supratimu, Jolos ir Vaido nesiejo romantiški jausmai. Suartėjimas buvo staigus, vedantis į gyvulišką seksą.

– A.Daugėla savo romane sekso scenų smulkiai neaprašinėja. O spektaklyje joms skyrėte nemažai dėmesio. Kodėl?

– Prostitučių tiesioginis darbas, jų gyvenimo būdas neatsiejami nuo sekso scenų. Spektaklyje N14 ženklu pažymėtas scenas stengiuosi pateikti steriliai ir estetiškai. Vis dėlto manau, kad ir žiūrovai, eidami į tokios tematikos spektaklį, supranta, ko jame galima tikėtis. Nesu ištvirkęs, degradavęs ir atvirų sekso scenų čia nebus. „Divizijoje“ nekuriu pornografijos, tačiau veikiu drąsiai ir atvirai.

– Įdomu, kaip į tokius neįprastus vaidmenis, personažus reagavo trupės šokėjai?

– Prieš pradėdamas dirbti suvokiau, kad šiame pastatyme teks peržengti tam tikrus stereotipus, kompleksus, viešumo ir intymumo ribą. Sąmoningai ieškojau trupės šokėjų „lubų“. Pradinių pokalbių metu kiekvieną supažindinau su vaidmenimis, tuomet klausiau, ar scenoje galėtų apsinuoginti, atvirai bučiuotis, glamonėtis... Kūrybiniame procese trupė atsipalaidavo, tos lubos pasirodė esančios daug aukščiau, todėl ir spektaklio scenos keitėsi, tapo atviresnės. Nors svarstymų buvo, ribos neperžengsime ir visiškai nuogi kol kas nešoksime (juokiasi).

Scena atrodys kitaip

– Spektaklio afišoje pasirodėte šokiruojančiame amplua. Koks jausmas vyrui persirengti moterimi, prostitute?

– Jokių slaptų fantazijų neturėjau (juokiasi). Tiesiog reikėjo tokio plakato, į kurį praeiviai atkreiptų dėmesį. Džiaugiuosi, kad šis rebusas sulaukė atgarsio. Moterimi persirengęs buvau ir anksčiau: spektakliuose, televizijos projektuose. Tai reikalauja daug drąsos, tačiau patirtis gera. Adrenalinas. Kas nemėgino, rekomenduoju (juokiasi). Prieš fotografuodamasis su tokiu grimu ir kostiumu pirmiausia užsukau pas teatro scenos montuotojus. Tai tikrų vyrų kategorija. Nuostaba, nuoširdus juokas, pagarba – akmuo ant manęs nekrito, paniekos nesulaukiau.

– Kiek tokių vyrų ir moterų transformacijų bus pačiame spektaklyje?

– Nesinori išduoti, kuriuo momentu, bet jų bus. Neskatinu mažumų ir nedarau iš to šou. Man tai būdas patirštinti ir išreikšti to laikmečio žmonių psichologines būsenas. Tų, kurie jautėsi nenormaliai, iškreiptai, lyg būdami ne savo kailyje. Daug vyrų ir moterų jautėsi prostitutėmis.

– Nesibaimindamas kritikų sakėte, jog „Altorių šešėly“ choreografijai būdinga eklektika. Kaip apibūdintumėte „Divizijos“ šokio kalbą?

– Eklektikos „Divizijoje“ nėra, yra daug šokio stilių (šypsosi). Tiesa, atsirado naujas choreografijos elementas, kurio iki šiol nebuvo nė viename spektaklyje, – profesionalus aikido. Įpyniau ir diskotekinio žanro atmosferai sukurti, ir šiuolaikinio voliojimosi (juokiasi). Žiūrovai ateina pamatyti spektaklio, reginio, tad nesinori vardyti terminų ir skaičiuoti stilių. Ne tai svarbu. Galiu pasakyti tik viena: fiziškai ir psichologiškai tai dvigubai sudėtingesnis spektaklis nei „Altorių šešėly“.

– Koks bus „Divizijos“ scenovaizdis?

– Viskas koncentruota, dekoracijų ir rekvizito gana mažai. Su dailininke Iveta Ciparyte priėjome prie išvados, jog šįkart liks tik tai, kas suvokiama ir tikrai reikalinga. Pati scena atrodys keistai, naujai. Tokio scenovaizdžio sprendimo mūsų teatre dar nėra buvę. Sceną padalijome į dvi plokštumas, šoksime dviejuose aukštuose. Bus papildomų kabančių elementų-personažų.

Dideliais žingsniais – pirmyn

– Spektakliui muziką parinkote pats. Kurie autoriai, kompozitoriai tapo įkvėpimo šaltiniu?

– Tai kankinanti patirtis. Atrodė, jog nėra geresnio garso takelio už „Altorių šešėly“. Dabar manau, kad šiuo požiūriu abu spektakliai bus lygiaverčiai. Į „Diviziją“ sudėta įvairios muzikos. Kadangi spektaklio veiksmas vyksta ne tik Klaipėdoje, bet ir Ukrainoje, atspirties tašku prostitucijos temai tapo ukrainiečių grupė „Dakha Brakha“. Finalui radau stebuklingą „Piano Interrupted“ kompoziciją, kurios klausantis šiurpas perbėga kūnu. Apskritai kontrastų bus daug: nuo jau minėtos ukrainietiškos, prancūziškos retro muzikos (Jacques Brel) iki šiuolaikinio gilaus pogrindinio beet'o.

– Į „Diviziją“ ėjote drauge su patikrintais kūrybiniais partneriais – režisieriumi Ramūnu Kaubriu, dailininke I.Ciparyte. Kaip sekasi dirbti su jais šiuosyk?

– Kiekvienam choreografui linkėčiau padirbėti su režisieriais. Ramūnas buvo kertinis pradžios taškas, visas mano abstrakcijas sulipdęs į visumą, kurią aš po to ridenau ir išridenau į šokį. Dabar, artėjant premjerai, jis vėl visas mano vėjavaikiškas idėjas sudeda į tinkamas lentynėles. Tai tikras profesionalas, su kuriuo malonu dirbti. Jis mato, kur trūksta dramaturgijos, kur prasilenkiu su logika. Drauge stengiamės išlaikyti režisūrinę liniją, siužeto aiškumą, kad visi žiūrovai suprastų apie ką šis spektaklis ir kad scenų dinamika nenukentėtų.

– Kaip jaučiatės šiandien, kai iki spektaklio premjeros liko mažiau nei savaitė?

– Gal nuskambės keistai, bet „Divizija“ yra ramiausias pastatymas mano kūrybiniame gyvenime. Be abejo, neapsieita be lūžių akimirkų, depresinių nuotaikų, tačiau šįkart jaučiau trupės tikėjimą ir norą kurti. Jau antrąkart išbandome kitokią poziciją – kuriame personažus, o ne tik techniškai gražiai šokame.

Žinoma, ir sausakimšos salės žiūrovų „Altorių šešėly“ gastrolėse Vilniuje ir Kaune, laimėjimai tarptautiniuose festivaliuose, geri svarių, kritiškų žmonių vertinimai suteikė motyvacijos. Apskritai dirbti su trupe labai malonu. Džiaugiuosi, kad į ją grįžo šokėjas Mantas Černeckas. Manau, kad mažiau blaškomės ir dideliais žingsniais einame pirmyn.

Nors „Altorių šešėly“ ir man asmeniškai užaugino storesnę odą, artėjant premjerai jaučiu didžiulį įsipareigojimą publikai. Galiu girtis, liaupsinti, džiaugtis, bet ji ateis ir, atslūgus premjeriniam smalsumui, salės tankis parodys, pavyko ar ne.