Akvarelių peizažai

Ketvirtadienį 17.30 val. „Klaipėdos galerijoje“ (Bažnyčių g. 6) bus pristatyta ketvirtoji personalinė V.Urbonavičienės akvarelių paroda.

Kaip pastebėjo tapytoja prof. Laima Drazdauskaitė, V.Urbonavičienės laisvos peizažo variacijos yra artimos abstrakčiam motyvo interpretavimui, kuriame dominuoja ritmiškas potėpis, visada tvirtai sukomponuota erdvės struktūra, santūri spalvų gama“.

V.Urbonavičienė gimė 1959 m. Šilutės rajone. 1982 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą, yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Nuo 2004 m. autorė bendradarbiauja su tarptautinę veiklą plėtojančia akvarelės galerija „KALA“ Estijoje, pastaraisiais metais dalyvauja Fabriano (Italija) tarptautiniame akvarelės simpoziume, kur savo darbus pristato įdomiausi pasaulio akvarelininkai. Ir jau ne vienerius metus ji yra aktyvi Renatės Lūšis tarptautinio akvarelės plenero Klaipėdoje dalyvė. Gyvena ir dirba Klaipėdoje. Pedagoginis darbas su vaikais jai teikia tiek pat džiaugsmo, kiek ir kūryba.

V.Urbonavičienės akvarelių parodą „Klaipėdos galerijoje“ bus galima apžiūrėti iki gegužės 31-osios.

Renesanso pavasaris

O galerijos filiale centrinėje uostamiesčio gatvėje (Herkaus Manto g. 22) iki birželio 6-osios eksponuojama I.Grušaitės tapybos paroda „Renesanso pavasaris“.

Jos autorė – viena iš kelių lietuvių tapytojų, įkvėpimo ieškančių ne dabartyje ar ateityje, o atsigręždama į senojo renesanso ir manierizmo paveldą, ten surasdama ne tiek temų, kiek požiūrio į tikrovę perspektyvą. Nors jos kūrybai būdingas renesansinės tapybos braižas, kai laikomasi tradicinių tapybos kanonų, turinys šiuolaikiškas, persmelktas fantazijos, magiškas, subtiliai ironiškas, pripildytas simbolių. Tobulai įvaldyta technika nutapyti I.Grušaitės paveikslai dvelkia išskirtine prabanga. Dailininkė kuria savo iki mažiausių detalių išgalvotas istorijas, pramanytus personažus, gyvūnus įkurdindama žmonių figūrose, mistifikuoja ir su ironija atskleidžia jų vaidmenį estetizmu alsuojančiame turinyje.

„Grožis – tam tikra genialumo forma, kuria būtina dalytis, – teigė menininkė ir pacitavo Leonardą da Vinčį: „Dėl dieviškumo, būdingo tapybos mokslui, tapytojo dvasia tampa panaši į dievišką dvasią todėl, kad turi teisę laisvai kurti įvairius gyvūnus, augalus, vaisius, gamtovaizdžius ir laukus, kalnų nuošliaužas, niūrias, žiūrovus gąsdinančias vietas ir patrauklias, malonias vietoves, kurios džiugina žydinčiomis pievomis...“

„Dailininkės paveikslai teatrališki, kostiuminiai, juose gausu butaforijos ir rekvizito, skatinančio galvoti apie „tikrumo“ ir „dirbtinumo“ ryšį. Efektingoje šviesoje išryškėja figūros, gyvūnai, daiktai, kurių prasmių įdomu ieškoti savo patirtyje ar simbolių žodynuose. Kurdama „muziejinę“ tapybą, I.Grušaitė vilioja publiką į paslaptingą labirintą, kuriame ji gali sutikti pačią save, prisidengusią slepiamos savo tapatybės kauke“, – rašė menotyrininkas Helmutas Šabasevičius.

I.Grušaitė gimė 1964 m. Skuode. 1989 m. baigė Vilniaus dailės akademiją (kurso vadovas prof. Vladas Karatajus). Nuo 1990 m. aktyviai dalyvauja kūrybinėje veikloje, rengia parodas  Lietuvoje ir užsienyje. Gyvena ir dirba Vilniuje.