Klaipėdos viešosios bibliotekos Meno skyriuje (J.Janonio g. 9) prieš savaitę prasidėjo ir iki vasario veiks grafikės Linos Itagaki iliustracijų paroda „Iliustratyvu“.

Joje menininkė pristato 2012–2013 m. kurtas iliustracijas – keturis atskirus iliustracijų blokus ir keletą pieštų portretų bei figūrų. E.Munchui skirtas iliustracijas, sukurtas remiantis jo biografija, Lina nupiešė Vilniaus dailės akademijos (VDA) organizuotam konkursui. „Ikonų“ ciklas gimė todėl, kad grafikė tiesiog jas labai mėgsta. Serija pavienių, tarpusavyje nesusijusių iliustracijų išsirutuliojo iš realiai nugirstų, perskaitytų istorijų, pamatytų, patirtų dalykų, o iliustracijos „Tibeto mirusiųjų knygai” atsirado iš natūralaus poreikio suvokti, kas joje rašoma. Parodoje taip pat eksponuojamos iliustracijos, sukurtos piešinių knygai „A Picture Book for Tomorrow“. Ši knyga dalyvavo Prancūzijoje vykusiame iliustracijų konkurse, o autorė turėjo galimybę perduoti savo minčių vaizdines transformacijas ateities vaikams.

Prieš kelerius metus Lina apsigyveno uostamiestyje. Ši autorinė iliustracijų paroda čia – pirmoji. Ta proga – pokalbis su grafike.

Iliustracijos kryptimi

– Sakoma, kad niekas neatsiranda iš niekur, viskas turi priežastis ir motyvus. Kaip jūsų gyvenime atsirado piešimas? Žiūrint į jūsų darbus, atrodo, kad jis visada buvo, tiesiog gimėte jau mokėdama piešti?

– Noras išmokti piešti atsirado pradėjus dirbti nekūrybingą darbą tarp kūrybingų žmonių – įmonėje, kurioje dirbau, visi darbuotojai buvo baigę VDA ar kitas meno institucijas, puikiai piešė, ir aš panorau taip išmokti. Trejus metus lankiau piešimo kursus pas VDA dėstytoją Beną Narbutą, kuris išmokė suvokti ir pavaizduoti formą, tada pabandžiau įstoti į VDA ir studijuoti grafikos specialybę, pavyko, mokiausi piešti toliau. Tiek mano grafikos darbai, tiek akademinis piešimas buvo iliustratyvūs, todėl pasirinkau iliustracijos kryptį.

Iš pradžių mano tikslas buvo išmokti gerai, taisyklingai piešti. Labai patiko akademinis piešimas, anatomija. Reikėjo daug pastangų įdėti, kol išmokau beveik taisyklingai pavaizduoti žmogaus kūną. O tada to nebeužteko, atsirado natūralus poreikis išreikšti save. Tas persilaužimas taip pat nebuvo lengvas. Žiūrėdavau, kaip piešia mano vaikas, ir bandydavau daryti kaip jis. Bandžiau piešti per daug nekontroliuodama rankos, nežiūrėdama, piešti iš karto su flomasteriais ir nieko netaisyti. Apskritai stengiausi kiekvieną dieną kažką nupiešti. Tada ir atsirado daugiausia mano piešinių bei iliustracijų.

Spontaniškai ir tikslingai

– Papasakokite apie savo piešinių ir iliustracijų motyvus. Iš kur jie atsiranda?

– Pavienės iliustracijos atsiranda iš „kabliukų”. Tie „kabliukai “– tai pamatyti objektai, nugirstos frazės, juokingi straipsnių pavadinimai, dainų žodžiai, paskaitos ir dėstytojų frazės, aplinkui sėdintys žmonės. Pavyzdžiui, VDA senųjų rūmų koridoriuje kabėdavo televizorius, kuriame kažkodėl rodydavo žinių portalo straipsnių antraštes. Eini į valgyklą ir matai naujieną: „Britė atšaukė vestuves, nes susirgo jos driežas”. Pamaniau, kodėl to nepailiustravus?.. Na, bet taip atsirado pavienės iliustracijos. Kitos, žinoma, buvo kuriamos tikslingai.

„Ikonos“ atsirado dėl labai paprastos priežasties – tiesiog man jos patinka, intriguoja savitas jų piešimo stilius. Tiek rusų, tiek tibetiečių „thangkų“. Paėmiau šias dvi kultūras ir sujungiau į vieną. Išėjo kažkas įdomaus.

Iliustracijos „Tibeto mirusiųjų knygai“ atsirado iš natūralaus poreikio suvokti, kas joje rašoma. Ten viskas taip sudėtinga, kad ir keletą kartų perskaičius nepavykdavo pagauti minties. Taigi nusprendžiau piešti savaip vaizdais interpretuodama verbalines sąvokas, nes vaizdas man lengviau suvokiamas nei žodžiai. „Tibeto mirusiųjų knyga” yra vadovas, aiškinantis, ką daryti mirus, kad nepasiklystum, bet jei parodyčiau šias savo iliustracijas tibetiečiui, jis tikrai pasiklystų.

E.Munchui skirtą ciklą, „Ikonas“ ir „Tibeto mirusiųjų knygos“ iliustracijas sieja tik kartonas, ant kurio jas piešiau, – šiaip tai yra atskiri iliustracijų blokai.

Geros – gerai išleistos

– Jūsų parodos laikas sutampa su 10-uoju Klaipėdos knygos konkursu. Sakyčiau, labai simboliškas ir prasmingas sutapimas. Kas jums yra knyga?

– Jeigu kiltų karas, nežinočiau, ką daryti su knygomis – jos man yra brangiausia, ką turiu. Negalėčiau atsisakyti. Kelionėje visada nusiperku knygą. Knygoje svarbu viskas – pirmiausia akį patraukia viršelis, tada turinys, bet svarbu ir popierius, maketas. Mėgstu iliustracijų knygas, komiksus ir visokias keistas knygas. Pirkdama romaną taip pat renkuosi pagal viršelį, maketą. Geros knygos dažniausiai būna gerai išleistos. Neskaitau elektroninių knygų, nes jos neturi nė vieno iš išvardytų man svarbių elementų.

– Kokia knyga jums yra graži?

– Išsirinksiu keletą dabar mėgstamiausių knygų iš savo lentynos (beje, skonis bėgant laikui keičiasi)… Štai patinka lietuviškai išleista australų rašytojo ir dailininko Shaun Tan knyga „Atokaus priemiesčio istorijos” ir Lietuvoje neišleista to paties autoriaus knyga „The Arrival”. Visapusiškai nuostabi yra čekų leidyklos „Baobab” išleista knyga „Roční období”. Latvių leidykla „Popper Publishing” leidžia originalias knygas: gera spauda, geras popieriaus, Lietuvoje tokių nėra. Dar patinka neseniai įsigyta Richardo Barnetto knyga „The Sick Rose: Disease and the Art of Medical Illustration” – puikiai sumaketuota medicininių iliustracijų knyga su daugumai žmonių veikiausiai nelabai maloniomis įvairių ligų iliustracijomis. Patinka japonų knygos vaikams, jų iliustracijos visiškai kitokios nei čia, Europoje. Ir dar daugybė kitų.

– Ar kiekvienas tekstas pasiduoda iliustruojamas? Ar visi žodžiai gali virsti vaizdais?

– Įtariu, kad ne. Kol kas tik tie tekstai, tiksliau – žodžiai, frazės, kurie mane „užkabindavo”, virsdavo iliustracijomis. Nesu iliustravusi jokio kūrinio. Man patinka knygos, kurias skaitant atrodo, kad žiūri filmą. Taip rašė Jurga Ivanauskaitė. Patiko Jolita Skablauskaitė, Maksas Frajus, Amelie Nothomb. O dabar mano favoritas yra Haruki Murakami. Tokius tekstus galėčiau iliustruoti, nes skaitau ir iš karto regiu.

Norėtų keliauti ir piešti

– Minėjote, kad mėgstate komiksus. Kokius?

– Taip, man jie patinka. Turbūt dar tik pora metų, bet labai „užkabino“. Toks naujas kabliukas. Nors gal tai natūralu, nes iliustruodavau frazes, t. y. pirma užrašydavau frazę, tada nupiešdavau vaizdą, o tai jau kaip ir komiksas.

Nemėgstu komiksų, kuriuos reikia skaityti kaip knygas, ilgų istorijų. Patinka įdomiai nupiešti keisti komiksai. Kuo didesnė nesąmonė, tuo labiau patinka. Ir pati tokius paišau. Nes tai – lyg mankšta vaizduotei. Gyvenimas ir taip pilnas paprastų, suprantamų dalykų.

– Esate vilnietė? Kuo jus paviliojo Klaipėda? Ar gerai jaučiatės mūsų vėjų ir jūros mieste?

– Iš tikrųjų esu kaunietė, kuri visą gyvenimą norėjo gyventi Vilniuje ir, atsiradus galimybei, taip ir padarė. Gyvenau Vilniuje dešimtmetį ir tada pasidarė per patogu gyventi, norėjosi kažko naujo. Paviliojo jūra ir jūsų tuščias miestas su jaukiu senamiesčiu, tai ir persikrausčiau. Gerai jaučiuosi ir Vilniaus šurmulyne, ir tuščioje Klaipėdoje. Geras kontrastas.

– Kokios ateities svajonės? Ką veikiate ir norėtumėte veikti? Gal turite svajonę iliustruoti kokią ypatingą knygą? Kas būtų įdomu?

– Norėčiau būti Indiana Džounsas – iliustratorius, t. y. keliauti ir piešti.

Dabar užsiimu visokiausiomis kitomis veiklomis, kurios padeda Lietuvoje išgyventi, nes nei turtingas vyras, nei menas, deja, manęs neišlaiko. Noriu nupiešti komiksų knygą. Noriu nupiešti iliustracijų knygą. Noriu sugalvoti, kokio pobūdžio iliustratorė norėčiau būti, ir tada pradėti ieškoti užsakymų.