Trijų dalių komedija „Amerika pirtyje” 1899 m. rugpjūčio 20 d. pirmą kartą lietuviškai suvaidinta Palangoje. Pasirodymas vyko grafo Tiškevičiaus prekių sandėlyje. Tai buvo didelis įvykis lietuviškos spaudos draudimo laikais, kai buvo uždrausta bet kokia kultūrinė veikla. Spektaklį režisavo Povilas Višinskis, o organizatoriai ir aktoriai buvo knygnešiai, studentai, gimnazistai. Vaidinimas daugelį „prikėlė iš tautinio miego“. Pabrėžiama, kad įspūdžiai po spektaklio sklido iš lūpų į lūpas. Buvo teigiama, kad lietuvių širdyse užsiliepsnojo patriotinė ugnis.

Minėdamas J.Vilkutaičio-Keturakio 150-ąjį gimtadienį ir jo komedijos „Amerika pirtyje“ 120-ąsias metines, Palangos kultūros ir jaunimo centro (PKJC) „Grubusis“ teatras, vadovaujamas Virginijaus Milinio, birželio 21–23 dienomis Palangos kurhauze parodė vaidinimą „Amerika Palangoje“ (pagal Keturakio komedija „Amerika pirtyje“). Spektaklis atgaivintas po dešimties metų pertraukos.

„Dabar jį kūrėme iš naujo, nes dešimčiai aktorių iš 13-os tai – nauja patirtis, – teigė „Grubiojo“ teatro vadovas V.Milinis. – Posmodernizmo (postdramos) periodu meno žanrai, kultūros formos linkę susipinti tarpusavyje. Atsiranda nauja kokybė, reikalaujanti specifinio reiškinio apibūdinimo, žanro definicijos. Tempo, ritmo staigus kitimas, netikėtumo faktorius (efektas), šokio bei judesio dominavimas artina „Grubiojo“ teatro spektaklį prie burleskos, pastišo žanro apraiškų. Spektaklyje išliko tik viena autentiška Keturakio komedijos (juokažaislės) scena su senovine teksto leksika.“

Palangiškių sukurtame spektaklyje vaizduojamos šiandienai aktualios situacijos – emigracija, noras pralobti, apgaunant kitus. Nepamiršti ir būtent Palangos miestui būdingi akcentai, tai yra ruošimasis vasaros sezono atidarymui ar kurorto simbolio – Palangos tilto paminėjimas, pasakojant apie nelaimingos meilės pabaigą. Spektaklis dvelkia „Grubiojo” teatro artistų atsidavimu savo laisvalaikio pomėgiui – teatrui.

Palangos ,,Grubųjį“ teatrą 1993 m. įkūrė režisierius V.Milinis. Šis mėgėjų teatras savo kūrybines galias išbandė statydamas skirtingų žanrų, epochų ir autorių kūrinius. Režisierius tvirtino, kad šitaip elgiasi sąmoningai, norėdamas išvengti sceninių štampų ir nesuformuoti aktorių amplua. Taigi kokiai nors vienai krypčiai šį teatrą sunku priskirti. Viename spektaklyje išryškėja vienoks jo bruožas, kitame – kitoks. Artimiausias šiam kolektyvui – farsas, satyra, komedija. „Grubiajame“ teatre vaidina vaikai, jaunimas, senjorai.