Iš Šilutės kilusi ir į Klaipėdą šokio studijų atviliota, dabar šiuolaikinio šokio teatro „Padi Dapi Fish“ kolektyve ne vienerius metus šokanti I.Kuznecova pripažino, kad iš jos statytų spektaklių tai pirmoji premjera, po kurios jautėsi tikrai gerai, nors taip pat tikino, kad choreografės vardas jai dar nėra įprastas.

Judesio paieškos

– Esate ne tik šokėja, choreografė, bet ir pedagogė. Gal galite išvardyti dabar daugiausiai laiko pareikalaujančias savo veiklas?

– Studijų metais buvau susigundžiusi apsigyventi Stokholme, bet Klaipėda įtraukė darbais. Baigdama mokslus jau dirbau Vaikų ir jaunimo laisvalaikio centre šokių mokytoja – tebesu ja iki šiol. Klaipėdos universiteto Menų akademijoje dirbu dėstytoja Šokio katedroje. Įvairių kursų studentams dėstau šiuolaikinio šokio techniką ir šokio kompoziciją. Jau turbūt septintus metus vadovauju savo įsteigtai šokio studijai „Balkono lydekos“ – joje buriasi labai entuziastinga moterų draugija. Galiu pasidžiaugti, kad net jei įsijungdamos į studijos veiklą jos nebuvo niekaip susijusios su šokio pasauliu – dabar kai kurios lenkia šokio studentus. Beje, studijos narės dalyvauja ir kai kuriuose „Padi Dapi Fish“ spektakliuose.

Beveik metus kartu su kolegomis vedame šokio užsiėmimus žmonėms su negalia, tai – įdomi ir sudėtinga patirtis. Na, ir vienas mėgstamiausių dalykų – darbas šiuolaikinio šokio teatre „PADI DAPI fish“.

– Mokytoja, choreografė, šokėja – kuris amplua jums pačiai patraukliausias?

– Jaučiu, kad savęs kaip šokėjos nesu iki galo atradusi. Tai man mieliausia, noriu šokti dar ir dar, bet, kaip jau vardijau, turiu daug ir kitos veiklos, įsipareigojimų, kurie atima nemažai laiko.

Choreografe save vadinu nedrąsiai – esu pristačiusi keturis spektaklius, o „Pamirštų ir nežinomų princesių istorijos“ – pirmasis, po kurio premjeros jaučiausi tikrai gerai.

– Šiuolaikinis šokis yra labai individualus. Kaip apibūdintumėte savo stilių?

– Manau, kad vienas iš mano skiriamųjų bruožų – labai individuali judesio paieška. Seniau tai būdavo katorga – reikia improvizuoti, o kamuoja krūva kompleksų. Dabar viskas apsivertę. Reikia dėstyti šiuolaikinio šokio techniką, bet man už štampų kratinį įdomiau studentų individualūs judesiai. Juk kiekvienas judesys kažkur prasideda, turi savo kelią, tempą ir t. t. Tai labai įdomu, tad kartais stebinu ar trikdau studentus, besitikinčius gauti paruoštą judesio instrukciją.

Įkvėpė knyga

– Tai – pirmasis jūsų režisuotas spektaklis vaikams. Gal galite papasakoti, kas jį inspiravo, koks buvo jo kūrybinis procesas?

– Idėja buvo ilgai nešiota širdyje, brandinta, tad gimė lengvai, nors suprantu, kad man reikia dar labai daug mokytis.

Spektaklį įkvėpė užburianti prancūzų autorių dueto Philippo Lechermeier ir Rébeccos Dautremer knyga „Pamirštos ir nežinomos princesės“. Ją padovanojo leidykloje dirbanti draugė – patraukė dėmesį labai gražios iliustracijos, aprašai – mintyse ėmė kilti įvairūs vaizdiniai, atkakliai augo spektaklio idėja. Prasitariau apie ją kolegei ir savo mokytojai choreografei Agnijai Šeiko, ji padrąsino imti ir atgaivinti princeses. Visa kita – istorija.

Kalbant apie kūrybinį procesą, svarbiausia – surinkti nuostabių žmonių komandą. Įdomu, kad spektaklyje nėra mano kurtų ir šokėjoms primestų judesių. Žinojau, ką norėsiu pasakyti, bet ne kaip. Nenorėjau primesti savo judesių princesėms, jos yra savitos, o tai ir svarbiausia, juk pats spektaklis apie tai, kad kiekviena princesė yra unikali.

Susėdome su šokėjomis ir kalbėjomės, kūrėme kiekvienos iš princesių asmenybę, jų bruožų ieškodamos pačiose šokėjose. Buvau parengusi klausimynus, kur daug klausimų susiję su vaikyste – atsakymuose išskaitėme nemažai gerų raktinių žodžių, kurie padėjo kuriant personažus. Suformavus personažus, natūraliai atsirado ir jų sąveikos. Konkretus siužetas išsivystė paskutiniame etape. Likus porai savaičių iki premjeros į repeticiją užsuko A.Šeiko, peržiūrėjusi ją pagyrė dėl sukauptos šokio medžiagos kiekio, bet ir papeikė, kad iki galo neaišku, apie ką kalbame. Galite įsivaizduoti, kaip paveikia tokia pastaba, kai jau ir taip nerimauji prieš premjerą. Bet to reikėjo – susidėliojo siužetas ir, panašu, kad viskas gerai pavyko.

Unikalūs personažai

– Ar kurdama šį spektaklį svarstėte apie galimą polemiką dėl „princesių“, juk lyčių lygybės, moterų teisių kontekste „princesė“ yra priimama kaip neigiamas, silpnąją lytį nurodantis terminas?

– Įdomus klausimas. Aišku, kad reakcijų gali būti visokių, bet man tas žodis nėra kažkuo blogas, o ir princesės spektaklyje tikrai nėra silpnos. Pavyzdžiui, viena iš šokėjų niekada nesidomėjo princesėmis, spektaklyje ji taip pat niekuo neprimena stereotipinės princesės – ji kovotoja. Tiesiog manau, kad daugeliui mergaičių, bent jau mažų, „princesė“ yra beveik magiškas žodis. Toks jis buvo ir man pačiai vaikystėje.

Vaikai visais laikais turėjo ir dabar turi savo ikonų, dievukų, princų ir princesių, kuriais nori sekti, kuriuos bando kopijuoti. Savo spektaklyje kviečiu princesę atrasti savyje. Būti princese reiškia būti savimi. Patogiai jaustis savo kailyje, nejusti poreikio kažką kopijuoti.

– Nurodoma, kad spektaklis skirtas mergaitėms. Ar tai reiškia, kad berniukai jame nepageidaujami?

– Berniukai tikrai gali ateiti. Ir jiems bus įdomu. Tiesiog spektaklį įkvėpusi knyga pasakojo princesių istorijas, jas ėmėmės pasakoti ir mes. Atrodė netikslinga prijungti „princą“ vien dėl patogumo.

– Gražūs kostiumai, akis prikaustantys šokėjų judesiai, muzika – kas jums pačiai „Pamirštų ir nežinomų princesių istorijose“ yra įdomiausia ir svarbiausia?

– Jau minėjau specifinį spektaklio kūrimo procesą, tad turbūt nenustebinsiu pasakiusi, kad man įdomiausi šokėjų sukurti princesių personažai. Jie bus įdomūs visiems, ypač tiems, kas šokėjas pažįsta asmeniškai, juk dalis jų yra pakankamai gerai atpažįstamos mūsų mieste, dirba šokio mokytojomis. Be šokėjų viduje glūdinčių princesių nebūtų buvę ir spektaklio princesių.

Sunkiau įtikti

– Spektaklis skirtas 5–10 metų vaikams. Sakykite, kuo skiriasi šokio spektaklio vaikams ir suaugusiesiems kalba?

– Manau, kad leksika neturi skirtis. Netikiu, kad vaikams reikia primityvaus, o suaugusiesiems subtilesnio judesio. Svarbu perteikti atpažįstamas situacijas, sudaryti sąlygas atpažinti save jose. Tarp kitko, spėjau išgirsti, kad šiuo spektakliu domisi ir suaugusieji – atpažįsta jame daug ką iš savo gyvenimo, identifikuoja tam tikrus asmenybių tipus, su kuriais tenka susidurti.

Tikiu, kad norint, jog spektaklis būtų suprantamas ir priimtinas publikai, pirmiausia pats kūrėjas turi žinoti, ką daro. Kaip žiūrovai gali suprasti apie ką kalbama, jei kalbėtojas nežino ką sako.

– Ar vaikų publika skiriasi nuo suaugusiųjų publikos?

– Vaikams įtikti yra sunkiau. Jie reaguoja iš karto – jei nepatinka, jei nuobodu – taip ir pasako. Suaugusieji gali nutylėti, pameluoti, vaikai yra reikli ir griežta publika.

Bet šiaip galiu džiaugtis, kad šiuolaikinio šokio situacija Klaipėdoje gerėja, spektakliuose gausėja žiūrovų. Jaučiu, kad ir pati prie to prisidedu – daug laiko skiriu edukacijai. Ir tai veikia! Pavyzdžiui, mama atvedė vaiką pas mane šokti ir galiausiai pati įsijungė į „Balkono lydekas“. Tokių istorijų yra ir daugiau. Suprantam, norisi dar daugiau žiūrovų, rasti kelią pas juos, bet tai bendra daugelio teatrų ir kitų kultūros institucijų problema.

Komentaras

Agnija Šeiko

choreografė, šokėja, šiuolaikinio šokio teatro„Padi Dapi Fish“ direktorė

Savo naujuoju spektakliu I.Kuznecova nagrinėja vaikams aktualias temas – patyčių, buvimo savimi problemas. Jam pritaikyta specifinė šokio kalba – įdomu stebėti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems – tikrai rastas tinkamas raktas. „Pamirštų ir nežinomų princesių istorijos“ – neperkrautas, minimalistinės estetikos spektaklis, kurį atlieka scenos profesionalių komanda.

Mūsų teatre vaikų ir jaunimo spektaklių krypties tvirtinimas yra prioritetinis uždavinys. Tai – vienas iš būdų užsiauginti publiką, padėti jai suprasti šiuolaikinio šokio kalbą. Jei nekomunikuosime su vaikais ir jaunimu, jie liks nuošalėje, nepriartės prie mūsų. Todėl didelį dėmesį ir nemažai finansinių išteklių skiriame vaikų spektaklių statymui, plečiame edukacinės veiklos aprėptis, numatome stovyklas. Pavyzdžiui, jau antrus metus vyksta „Šokio pusryčiai“, kuriuos veda ta pati I.Kuznecova ir Laura Geraščenko, šio užsiėmimo metu tėvai kviečiami pabūti kartu su vaikais, bendrauti su jais kūrybiškai, per judesį. Šiuo metu planuojame daug naujų veiklų, jungiamės su kitais teatrais.

Dar viena paminėtina edukacijos kryptis – darbas su negalią turinčiais žmonėmis. Viena iš mūsų šokėjų Dovilė Binkauskaitė jau nebe pirmus metus dirba su jais. Ne tik dirbame su šiais žmonėmis, bet žengėme žingsnį pirmyn ir, suformavę grupę, važiuojame į mokyklas, įmones – žmonės su negalia dirba greta mūsų, kuria kartu. Tai – tikrai sėkmingas projektas.

Mūsų akiratyje ne tik jaunoji karta, bet ir visi miesto gyventojai. Su Prancūzų kultūros institutu ir Prancūzijos ambasada rengiame projektą, kuriuo siekiame įtraukti įvairaus amžiaus žmones į judesio užsiėmimus miesto erdvėse. Manau, kad reikia labiau pasistengti kviečiant klaipėdiečius būti savo miesto šeimininkais – kartais, gyvenant savo rutinos maršrutuose, miestas lieka nebepastebimas.

Mūsų veiklų laukas platus – visos jos man labai rūpi ir matau jų prasmę. Norime prisidėti prie mąstančio, kūrybingo žmogaus auginimo, prie gyvo miesto kūrimo.