Šventė šventėje

– Kaip apibūdintumėte siluetą? Juk tai ne visai portretas.

– Pradžią siluetams davė prancūzai XVIII a. Tuomet toks Prancūzijos karalystės finansų tvarkytojas, pavarde Etienne de Silhouette (1709–1767), garsėjęs išskirtiniu taupumu, pasiūlė vietoj brangių aliejinių portretų tenkintis iš popieriaus iškarpytais atvaizdais. Pagal jo pavardę ir pavadinti siluetai. Tuomet iš to finansininko daug kas šaipėsi, greitai pasklido iškirpti šaržai su jo atvaizdais. Taigi siluetas – gana tikslus žmogaus veido profilio atkartojimas. Paprastai šiuo atveju nėra ryškus žmogaus amžius, tiesa, jį išduoda kaklo linija, lūpos, bet siluete yra sunkiau perteikti žmogaus emocijas.

– Kalbant apie emocijas, ar jums pačiai teikia džiaugsmą šis užsiėmimas?

– Žinoma. Buvo atvejis vienoje „Europiadoje“. Pamenu, stebėjau ispanų pasirodymą, paskui jie prisėdo visai netoli, žvilgtelėjau dar į tuos žmones, žiūriu – fantastiškai išraiškingas profilis, nesusilaikiau jo neužfiksavusi. Skubiai išsiėmiau popierių, pieštuką, žirkles ir nežymiai žvilgčiodama nusipiešiau, paskui iškirpau to žmogaus siluetą ir nusiunčiau jam per rankas. Reakcija buvo stulbinanti – visai kompanijai labai patiko. Tada tas ispanas susikeitė vietomis su kitu kolega, kad ir jo siluetą iškirpčiau. Iškirpau ir to, taip iš viso penkių žmonių. Tribūnose kilo klegesys ir tuokart iškirpti siluetai tapo svarbesni nei pasirodymai aikštėje. Buvo labai linksma, mes nieko nekalbėjome, bet dialogas vyko.

Karpiniai: S. Vilkienė portretų siluetus karpo jau beveik 30 metų ir yra sukaupusi milžinišką jų kolekciją. / E. Novogrodskienės nuotr.

Dialogas ir humoras

– Užsiminėte, kad žvelgiant į žmogų iš šono, jis gali būti visai neatpažįstamas?

– Pamenu, buvo toks renginys, kuriame dainavo Stasys Povilaitis, tada iškirpau ir jo siluetą, bet kalba ne apie tai. Ten sutikau vieną moterį, kuri mane tikino, kad vargiai galėsiu iškirpti jos siluetą, kad jis būtų panašus į ją. Ji kalbėjo, kad esą, kiek ją bandė kas nupiešti, vis nepavykdavo atvaizduoti panašios. Ir ką manote? Bandžiau du kartus iškirpti jos siluetą. Tai buvo tas atvejis, kai ji iš šono atrodė tarsi visai kitas žmogus. Yra dar ir psichologiniai dalykai, jei žmogus, kurio portretą noriu iškirpti, nusiteikęs kažkaip priešiškai, nieko gero nebus. Vos tik ji pasakė, kad man nepavyks, manyje tarsi kažkas užsiblokavo, ji man tarsi sparnus pakirpo. Nors paskui kiti žmonės sakė, kad siluetas pavyko ir tos moters atvaizdas buvo gana panašus.

– Jums neretai siluetus tenka kirpti įvairiuose renginiuose, kai aplink daug žmonių, kurie stovi jums už nugaros, komentuoja jūsų darbą. Ar tai netrikdo?

– Komentuoja, kai kerpu, ir kai tik iškerpu atvaizdą, tuoj pat jį aptaria, karpinys eina iš rankų į rankas. Visa laimė, kad visai nesijaudinu dėl to. Išmokau visiškai nekreipti dėmesio. Aš pati matau, kad atvaizdas gana panašus į tą žmogų, todėl esu rami.

– Bet kartais juk pasitaiko aikštingų žmonių, kaip su tuo susitvarkote?

– Tam yra dialogas, humoras. Neretai ateinu kirpti siluetų į kokią nors šventę. Ir tai tampa tų žmonių pasilinksminimo, žaidimo dalimi. Pasineriu į tą žaidimą ir problemas sprendžiu linksmai.

Pretenzijos sau pačiam

– Esate iškirpusi apie 4 tūkst. žmonių siluetų. Kas iš jų įsiminė?

– Esu kirpusi labai daug žinomų žmonių siluetų. Vienas jų buvo toks TV diktorius. Kol dirbau, sakau jam, jūs ekrane lengvai šypsotės net tada, kai pranešate žmonėms ir nelabai malonius dalykus. Ar visada dera šypsena tokiais atvejais? Jis man sako, kad tiesiog tokia jo natūra, kai tik jis pradeda kalbėti, jo lūpos nevalingai šypsosi. Paprastai žmonės, atsisėdę pozuoti, klausia manęs, ką įžvelgiu jų veide, ką galėčiau pasakyti apie juos kaip asmenybes? Klausinėja manęs kaip kokios veidotyros specialistės. Tačiau aš juos charakterizuoju ne tik iš veido bruožų, bet iš laikysenos, elgesio, kalbos. Pasitaiko, pataikau.

– Būna žmonių, kurie savo išvaizda nepatenkinti. Kaip susidorojate tokiais atvejais, kai tenka kirpti jų siluetus?

– Būna tokių, kurie jaučiasi negražūs, kai kurie sako, kad jų nosis per didelė ar dar kas nors ne taip. Bet jei jie save matytų mano akimis, galvotų kitaip. Nesu mačiusi negražių žmonių. Aišku, būna ir kad nosis kiek didoka, bet kakta, akys ar smakras atsveria kai kurias disproporcijas. Tačiau pats veidas būna toks šviesus ir geranoriškas, jog nė neįsivaizduoji, kad jis galėtų atrodyti kitaip. Jei iš pirmo žvilgsnio ir matyti veido kitoniškumas, bet pabendravęs su tuo žmogumi, to nebepastebi, nes jo asmenybė tai nusveria. Ir viskas tada jam tinka, ir viskas jam yra gražu.

Klaipėdiečiai: S. Vilkienei pozavo daugybė Klaipėdoje žinomų žmonių, kurių siluetai papuošė jos knygą. / Stasės Vilkienės knygos „Siluetų magija“ iliustracijos

– O kaip tie, kurie pakoregavo savo veidus chirurginiu būdu?

– Pastarąjį kartą kaip tik teko kirpti grožio chirurgų siluetus. Gražūs žmonės, bet tarp jų buvo ir tokių, kurie ruošėsi veido operacijai. Tačiau iš tos kompanijos kai kurie turintieji išskirtinių bruožų sakė, kad niekada savo autentiškumo nenorėtų sunaikinti. Sakė, toks gimiau, toks noriu ir mirti. Esą jo veide jam viskas patinka, nors gal tie bruožai ir nėra tobuli. Tuo klausimu yra kelios nuomonės.

Žiūriu – fantastiškai išraiškingas profilis, nesusilaikiau jo neužfiksavusi.

– Jūsų manymu, ar po veido plastinės operacijos įmanoma užmaskuoti tam tikrus galbūt ne visai malonius asmenybės bruožus, kurie neretai atsispindi veide?

– Esu susidūrusi, kai po plastinės veido operacijos buvo sušvelninti labai griežti bruožai. Ir turiu pasakyti, kad ilgainiui tai netgi pakeitė to žmogaus charakterį, jis tapo švelnesnis.

Įamžino garsenybes

– Kada jūs pati susidomėjote siluetais?

– Susidomėjau beveik prieš 30 metų, 1996-aisiais, kai mano dukra Eglė iškirpo savo pirmuosius darbus. Man taip patiko ir pati pabandžiau. Tiesa, dukra kirpo ne tik veido siluetus, bet visą figūrą, o man svarbiausia yra žmogaus veidas, koncentruojuosi į jį.

– Iškirpote ir labai didelio formato Lietuvos laisvės gynėjų, Sausio 13-osios aukų portretus. Kuo šie siluetai išskirtiniai?

– Pamenu, iškirpau jų portretus per savaitę, kartu dar ir dirbau tiesioginį savo darbą, tai siluetais užsiimdavau grįžusi po darbo namo, kirpdavau iki 3–4 val. nakties. Anksčiau visą laiką kirpdavau tik portretų profilius, o tai buvo pirmi bandymai kirpti žmogaus atvaizdą iš priekio. Turėjau iškirpti 14-os žmonių siluetus. Suspėjau, bet iš priekio portretų daugiau nekirpau. Tai gana sudėtinga. Ir tai buvo vienintelis atvejis, kai portretus kirpau žiūrėdama į nuotraukas.

– Kas pozavo iš žinomų klaipėdiečių?

– Per tuos metus esu iškirpusi daugybę žinomų ir mažiau žinomų mūsų miesto žmonių siluetų. Man pozavo aktoriai Balys Juškevičius ir Bronius Gražys, aktorės Nijolė Narijauskaitė ir Regina Arbačiauskaitė, vokalistas ir kompozitorius Steponas Januška, atlikėjas Deivydas Zvonkus, dailininkas marinistas Edvardas Malinauskas, tautodailininkas Vytautas Majoras, menotyrininkas Petras Šmitas, rašytojas Rokas Flick, pedagogė Nijolė Taraškevičienė, politikas Eugenijus Gentvilas ir daugybė kitų. Daugumos jų siluetai papuošė naująją knygą „Siluetų magija“.