Vasario 6-ąją teatras laukia naujos premjeros – tai 2019 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusios režisierės Mildos Mičiulytės spektaklis „Juokingo žmogaus sapnas“ pagal to paties pavadinimo F.Dostojevskio kūrinį. Tai vienas iš nedaugelio F.Dostojevskio parašytų fantastinių apsakymų, jame autorius gilinasi į moralinius klausimus. Pasak režisierės, ją domina du esminiai žmogaus jausmai – gėda ir gailestis.

M.Mičiulytė studijavo Eimunto Nekrošiaus vadovaujamame režisierių kurse, o šis spektaklis buvo jos diplominis darbas. Jame vaidina aktoriai Saulius Čiučelis ir Taura Kvietinskaitė, kostiumų dailininkė – Nadežda Gultiajeva.

Režisieriaus E.Nekrošiaus studentė

– Milda, esate režisieriaus E.Nekrošiaus mokinė (po jo mirties jūsų kursas nusprendė likti be vadovo). Kokį bagažą nešatės iš studijų, ką brangiausio, kas jums padeda kurti, analizuoti aplinką?

– Iš studijų išsinešu išties didelį žinių bagažą – E.Nekrošius tikrai negailėjo laiko savo studentams. Buvo didelė dovana turėti galimybę kartu su juo analizuoti medžiagą, savo sukurtus etiudus ar pačiai stebėti jo spektaklių repeticijas, jo darbą. Visada buvo akcentuojama darbo svarba, kad režisūra yra darbas, kurį turi dirbti vienas namie – 20 valandų sėdėti, kol sugalvosi sprendimą, o aktorių „kankinti“ nereikia – jiems per 20 minučių galima viską paaiškinti, jei sprendimas įdomus ir įtikina. Brangiausia, ką atsiminsiu, kad dėstytojas tikrai mumis labai tikėjo. Ir kai nesisekdavo, sakydavo, kad pianinu groji, groji po truputį ir net nepastebėsi, kaip vieną dieną suskambės gražiausiai. Kantrybės reikia. Kantrybės, daug darbo ir svarbiausia – smalsumo. Smalsumo viskam, jis padeda kurti. Sprendimai, ėjimai režisūroje turi būti tokie, kad pačiai būtų įdomu dirbti.

Teatro menas yra gyvas, kol jį mato kiti, kol jis yra reikalingas.

Taip, po dėstytojo mirties nesirinkome jokio kito mokytojo, tačiau vieni nelikome – kaip ir studijų pradžioje, taip ir iki jų pabaigos su mumis dirbo, mums padėjo jo žmona, teatro kostiumų dailininkė ir mūsų dėstytoja N.Gultiajeva, jo sūnus, scenografas Marius Nekrošius ir dėstytoja Silva Krivickienė.

Ieškojo daugiau šviesos

– Ar pasirinkimui kurti spektaklį (tada dar eskizą) pagal „Juokingo žmogaus sapną“ turėjo įtakos studijos pas E.Nekrošių? Įdomu, kokie buvo pasirinkimo motyvai?

– E.Nekrošius visada siūlydavo paskaityti įvairios literatūros. Visų semestrų literatūra būdavo jo pasiūlyta ar duota kaip užduotis egzaminui. Bet ketvirtiems studijų metams medžiagą skatino pasirinkti patiems. F.Dostojevskio esu skaičius nemažai, tad pasiėmiau jo apsakymus, išsirinkau ir atėjau su „Juokingo žmogaus sapnu“. Jis, be abejo, šį kūrinį žinojo ir pasakė, kad man kaip žmogui, asmeniškai jis labai tinkantis. To paskatinta ėmiausi darbo. Atsimenu, tik prašė nevaizduoti F.Dostojevskio tamsaus, jis labai šviesus autorius. Berepetuojant tikrai atsiskleidė visai kitokios rašytojo spalvos. Stengiausi įžvelgti kuo daugiau šviesos. Tikiuosi, kad pavyko.

– Tai nelengva, filosofinė medžiaga. „Meno forte“ pagal ją kadaise spektaklį statė aktorius Povilas Budrys. Kodėl ją pasirinkote, kokios temos sujaudino? O gal yra koks nors vienas, lemiamas pasirinkimo momentas?

– Pirmiausia, labai patiko pats žanras – fantastinis apsakymas. F.Dostojevskis, psichologinio realizmo kūrinių autorius, fantastinių apsakymų parašė vos kelis. Antra, kūrinys parašytas kaip ilgas monologas – tokia koncepcija yra nemenkas iššūkis ir režisieriui, ir aktoriams. Ir, žinoma, tematika yra svarbiausias aspektas, kuris turi sudominti, norint perkelti kūrinį į sceną. Kažkas labai šilto ir žmogiško yra šiame kūrinyje.

Žmogui reikia žmogaus

– Kodėl F.Dostojevskio (ir jūsų spektaklio) herojus – juokingas? Ar iš tiesų?

– Herojaus juokingumą suprantant kaip žmogaus „iškritimą iš normos“, jo mąstymo kitoniškumą, galiu sakyti, kad taip, jis juokingas žmogus. Gaila tik, kad kiekvienas žmogus gali susidurti su tuo, jog naivus tikėjimas gėriu (kuris aprašomas šiame apsakyme) labai dažnai yra laikomas „kitokiu mąstymu“, tai nėra normalu, o veikiau juokinga, nes idealistiška.

– Ką norėtumėte, kad žiūrovai išsineštų iš jūsų spektaklio?

– Kiekvienas išsineš tai, kas jam svarbiausia. Ir kiekvienas išsinešimas, aišku, bus teisingas. Man pačiai čia svarbi atsakomybės už kitą tema. Ir banali tiesa, bet tiesa, kad žmogui reikia žmogaus. Iš to ir sklinda šio apsakymo šiluma.

– Ar esate susijusi su Klaipėda? Kokias mintis jums kelia spektaklio „apgyvendinimas“ Klaipėdos dramos teatre?

– Su Klaipėda turiu tik tokį „teatrinį“ santykį – atvykstu čia pasižiūrėti vieno kito spektaklio, ilgiau neužsibūnu. Jaučiuosi dėkinga už galimybę apgyvendinti šį spektaklį čia. Labai džiaugiuosi žinodama, kad jis pagyvens dar ilgiau, nei iki egzamino, nes vis dėlto teatro menas yra gyvas, kol jį mato kiti, kol jis yra reikalingas.