"Normalios" profesijos nesužavėjo

– Tiesa, kad užaugote muzikantų šeimoje?

– Vienas senelis buvo chorvedys, kitas – pianistas, kaip ir abu mano tėveliai. Tarp kitko, groti fortepijonu mane mokė mama, o brolį – tėtis. Tik brolis galiausiai pasirinko "normalią" specialybę. Taip jau susiklostė, kad muzika mus supo nuo pat mažens, nors tėveliai labai priešinosi, vargais negalais juos įtikinau, kad noriu ir galiu muzikuoti.

– Sprendžiant iš pavardės, turite nelietuviškų šaknų.

– Rusiškų. Tėtis kilęs iš Čečėnijos, iš paties Grozno. Kiek žinau, senelis atvažiavo studijuoti į Vilnių, į tuometę muzikos akademiją, tačiau vėliau sugrįžo gyventi į Rusiją. Mano tėtis pasielgė priešingai – baigęs muzikos studijas liko su šeima Lietuvoje. Paskui gavo paskyrimą į Klaipėdą.

– Kada pradėjote savo muzikinį kelią su grupe "Royce"?

– Lapkritį atšventėme penkerių metų gimtadienį. Grupės sudėtis per tą laikotarpį nesikeitė, o su dauguma "Royce" narių buvome pažįstami dar prieš jai susikuriant. Pavyzdžiui, su būgnininku Dainiumi Kažukausku, kuriam padedant baigiau J.Karoso muzikos mokyklą. Dainius mane, kaip didelį roko gerbėją, pakvietė prisijungti prie grupės.

Skaudu dėl mokytojų

– Ar koncertinė veikla netrukdo mokytojauti?

– Keista dirbti E.Balsio menų gimnazijoje, kurioje pats kažkada mokiausi. Jei atvirai, stengiuosi visas veiklas derinti taip, kad mokytojavimas netrukdytų muzikai, kuri šiandien yra mano pagrindinis užsiėmimas. Kol esu tinkamo amžiaus ir kupinas jėgų, stengiuosi visą save atiduoti kūrybai. Reikia dar daug ko išmokti ir įgyti patirties, kad ateityje galėčiau mokyti.

Vytauto Petriko nuotr.

– Koks dabar yra jaunimas jūsų akimis?

– Vaikams trūksta užsidegimo, galbūt ir valios. Tai mane stebina, matyt, todėl, kad pačiam niekada nestigo motyvacijos. Mums jokios kliūtys nebuvo svarbios. Dabar jauniems žmonėms, rodos, viskas paduodama ant lėkštutės, bet pasiimti vis tiek neskuba, dar pagalvoja, ar verta.

– E.Balsio menų gimnazija streike nedalyvavo, tačiau ar pats asmeniškai palaikote sukilusius mokytojus?

– Gerai žinau, kokia situacija yra sunki, nes augau mokytojų šeimoje. Labiausiai man skaudu ne dėl savęs, o dėl savo tėvų. Visą gyvenimą jie paskyrė ne tik vienai profesijai, bet ir vienai darbovietei. Ir per tuos 25 metus padėtis atlyginimų ir kitais požiūriais nė kiek nepasikeitė. Aš nesu toks kantrus, kaip mano tėvai. Kita turbūt bendra visos Lietuvos problema yra tai, kad vienu metu turi dirbti keliuose darbuose, jei nori oriai gyventi. Tokių idėjinių žmonių, kurie dirba už centus, mokyklose stipriai mažėja. Sunku net įsivaizduoti, kas bus ateityje, kai vyresnioji mokytojų karta išeis ilsėtis.

– Esate profesionalus gitaristas, turite daug su muzika susijusios veiklos. Kam jums reikalingos dar vienos – magistrantūros studijos?

Jeigu manai, kad jau viską pasiekei ir viską išmokai, vadinasi, drauguži, tau laikas sustoti.

– Jeigu manai, kad jau viską pasiekei ir viską išmokai, vadinasi, drauguži, tau laikas sustoti. Jei nebūsi savikritiškas, nustosi tobulėti, tapsi neįdomus. Tavęs niekam nebereikės. Negalima užsisėdėti vienoje vietoje. Noriu plėsti savo muzikinį akiratį, todėl dainuoju Klaipėdos chore "Aukuras", o klasiką pakeičiu džiazu arba roku.

Prikėlė senus žigulius

– Turite net septynias gitaras. Kur visas jas laikote?

– Gitaros man – kaip moterims batai. Visi mano darbai, instrumentai yra studijoje, vadovaujuosi nuostata, kad namuose muzikos nebus. Grįžęs po darbų noriu poilsio ir ramybės.

– O kaip atsipalaiduojate?

– Mėgstu gaminti, bet didžiausias mano hobis – automobiliai. Man patinka prie jų krapštytis, pats turiu ne vieną. Nusipirkau senus nevažiuojančius žigulius ir per pusantrų metų restauravau. Fizinis darbas – labai gera atsvara muzikai. Buvau pradėjęs stipriai sportuoti, deja, vis pritrūksta laiko. Koncertavimas fiziškai atima daug jėgų.

– Ar kada nors buvote užsnūdęs per pamokas?

– Turiu kitą išsigelbėjimą nuo nuovargio. Pajautęs, kad miegas ima viršų, išeinu kelioms minutėms pasivaikščioti.

– Muzikantams šventės – pats darbymetis. Ką veiksite jūs?

– Naujuosius šiemet sutiksiu scenoje su "Royce" klube "Raketa" Klaipėdoje. Ankstesniais metais su grupe koncertavome per Kalėdas, o su "Aukuru" paprastai visada dainuodavome antrąją Kalėdų dieną pranciškonų bažnyčioje. Keista, kad šiųmetės Kalėdos man bus laisvos. Vasario 14 d. Vilniuje su Klaipėdos džiazo orkestru gerbėjams pristatysime savo penkerių metų gimtadienio programą, prieš keletą dienų išleidome naują vaizdo klipą "Mechanika aš". O tada jau kibsime į trečiąjį albumą. Nėra ko laukti.

– Ar užklupęs dėmesys jums patinka?

– Tai malonu, dainuodamas chore didelio gerbėjų rato neužsiauginsi. Bet nesu garbėtroška. Po koncertų kukliai susidedu daiktus ir noriu kuo greičiau sprukti namo. Nesu vakarėlių žmogus, labiau mėgstu mažesnes, ramesnes kompanijas su draugais.

Kinija paliko įspūdį

– Šie metai jums ypač sėkmingi. Esate vienas iš penkių talentingų Lietuvos studentų, pelniusių Antano Smetonos vardinę stipendiją.

– Pateikti paraišką pasiūlė mano dėstytojas, saksofonininkas Algis Kilis. Neslėpsiu, buvau nusiteikęs skeptiškai, bet užpildžiau reikalingus dokumentus. Kaip tik tuo metu su "Royce" skridome į Kijeve vykusį muzikos festivalį. Oro uoste beeinant į patikrą man paskambino Algis ir pranešė šią žinią. Visa kelionė buvo pakylėta. Džiugina ne finansinis, o moralinis įvertinimas. Ypač akademinėje bendruomenėje, kurioje svarbūs pažymiai. Pastarieji tikrai nėra mano stiprioji pusė. Matyt, buvau pastebėtas dėl savo įvairiapusės veiklos. Stipendija suteikė man paspirties daugiau dėmesio skirti savo kūrybai.

– Dažnai tenka koncertuoti svetur?

– Praėjusį pavasarį buvome Rusijoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje. Po truputį apie mus sužino ir užsienio publika. Tikiuosi, kad geriausias grupės laikas dar priešaky. Maloniausia turbūt koncertuoti savame mieste, Jūros šventėje stebint tūkstančiui klausytojų iš visos Lietuvos. Net tėveliai, kurie nemėgsta masinių susibūrimų, ateina paklausyti. Kaip asmenybei, didelį įspūdį paliko koncertai Kinijoje, kur praėjusį rudenį buvome su būgnininku Ąžuolu Paulausku. Su komanda paruošėme programą jo autorinėms kompozicijoms ir dvi savaites keliavome po šalį, grojome Pekino filharmonijoje ir panašiai. Ąžuolas yra kaunietis, vis bandome jį įkalbėti kraustytis į Klaipėdą, gerų muzikantų miestui juk reikia.

– Scenoje atrodote išskirtinai – odiniais rūbais, su grimu. Kas rūpinasi grupės sceniniu įvaizdžiu?

– Drabužius koncertams siuva klaipėdietis dizaineris Denisas Objavinas, jis padeda mums nuo pat pirmojo pasirodymo. Pastaruoju metu atsiranda ir kas sušukuoja, padažo, nes pats taip ir neišmokau apvesti akių kontūrų.

Vizitinė kortelė

Gimė 1994 m. balandžio 17 d. Klaipėdoje.

Mokėsi E.Balsio menų gimnazijoje, J.Karoso muzikos mokykloje.

Klaipėdos universitete įgijo atlikimo meno studijų bakalauro laipsnį.

Dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto atlikimo meno magistrantūros studentas.

Šiemet pelnė Lietuvos Respublikos Prezidento A.Smetonos vardinę stipendiją.

Elektroninio roko grupės "Royce" gitaristas.