Muziejaus kieme prie saulės laikrodžio jaukiai įsitaisę žiūrovai prieš pat spektaklį stebėjo nesurežisuotą Lygiadienio reginį – virš galvų į pietus skrendančių žąsų pulkus.

Šis metų laikas nuteikia melancholiškai ir verčia stabtelėti bei patirti savo būtį. Vaidinimas nuteikė panašiai – vertė įsiklausyti į gyvenimo laikinumą ir trapumą ir tuo pačiu pastebėti jo grožį ir niekada nenustoti jo alkti.

Metų laikai keičia vieni kitus, kaip ir kasdieniai ritualai ir rūpesčiai gena dienas, tik kartais šią rutiną sutrikdo netikėta žinia apie ligą. Vieni nuo jos pasveiksta, kiti – ne, kova reikalauja daug fizinių ir moralinių jėgų.

Režisierės Martos Zubkovos spektaklis privertė žiūrovus pagalvoti apie save ir savo artimuosius, nes daugelis yra turėjęs bendravimo su ligos kamuojamais žmonėmis patirties.

Po spektaklio žiūrovai liko pasikalbėti su teatro aktoriais, nuoširdus ir atviras pokalbis dar labiau sujungė publiką su mėgėjų teatro aktoriais.

Šįkart oras stebėti spektaklį lauke buvo palankus. Rudens grožis suteikė pasirodymui spalvų ir nuotaikos.