Konkursui beveik keturis tūkstančius fotografijų pristatė 111 autorių, jo temos: „Naujienos“, „Gyvenimas“, „Portretas“, „Kultūra“, „Kariuomenė“, „Sportas“, „Pramogos“, „Gamta ir jos apsauga“, „Reportažas“, „Fotopasakojimas“ ir „Europos metai“ .

Jau trečius metus galioja papildytas etikos kodeksas. Konkurso organizatoriai siekia, kad žiūrovus pasiekusių fotografijų vaizdo turinys būtų kuo mažiau apdorotas, todėl šių metų konkurse po nuotraukų apdorojimo kompiuterinėmis programomis patikros atkrito net kelios dešimtys fotografijų, tarp kurių buvo ir temų nugalėtojų. Sugriežtintos ir kasmet pildomos konkurso taisyklės bei aukščiausių pasaulinių standartų laikymasis padeda išlaikyti visuomenės pasitikėjimą, kad konkurso laureatų jai suteikta vizualinė informacija, būdama įdomi ir įkvepianti, taip pat yra patikima.

Lyginant šių ir praėjusių metų albumus, vis aktualesnė darosi gyvenimo „duona ir druska“.

Šiais metais konkursas atsisakė temos „Spindesys“ ir konkursas, pasak menotyrininkės Sandros Umbrasienės, tapo grynesnis ir gyvenimiškesnis:

„Lyginant šių ir praėjusių metų albumus, vis aktualesnė darosi gyvenimo „duona ir druska“. Šiais metais fotopasakojimo kategorijai Ramūnas Danisevičius pateikia istoriją „Mažas Didelis Žmogus“, o Romualdas Požerskis „Laura – spinduliuojanti tamsa“. Abu autoriai parodo sugebėjimą kūrybiškai ir nuoširdžiai atskleisti neįgalumo temą. Neįgalumo ir kitos humanitarinės, socialinės temos vis drąsiau ir atviriau polemizuojamos. Tačiau menotyrininkės nuomone, daug aktualijų spaudos fotografijoje išlieka šešėlyje ir atsilieka nuo to, kas aktualu ne tik pasaulyje, bet ir mūsų šalyje: „Bet kur gi LGBT temos? Ar toliau apsimetame, kad nieko nėra ir pataikaujame šalies homofobams? Susidaro įspūdis, kad fotografuoti karo ar pasaulinių konfliktų zonas turbūt lengviau, nei papasakoti apie šalia mūsų, Lietuvoje gyvenančius žmones. Migracijos, karo temos yra svarbios, tačiau homofobija, neapykanta kitai rasei, religijai, stoja aukščiau visko, nes tai konfliktų pagrindas“ – pabrėžia menotyrininkė. Panašios nuomonės apie konkurso lokalumą ir komisijos narė Katherine Kay-Mouat: „Sunkiausia turbūt yra fotografuoti scenas, kurios mums visiems geriausiai pažįstamos, – tai mūsų šeima, namai, mūsų šalis. Tačiau manau, kad tai taip pat būna ir pačios geriausios nuotraukos. Kasdienio gyvenimo vaizdai, geros ar blogos naujienos pasakoja mūsų gyvenamo laiko istoriją, dokumentuoja mūsų gyvenimą. Kam keliauti kur nors toli, kai istorija čia pat – jums po ranka.“

Šiemet konkurse auksinį kadrą laimėjo 4 moterys fotografės – tai Aida Aurelija Garastaitė („Portretas“), Rūta Šaltmerytė („Kariuomenė“), Laura Vansevičienė („Pramogos“) bei Inga Dinga („Europos metai“). Dauguma jų dalyvauja konkurse ne pirmą kartą, tačiau svarbu pažymėti, jog turinio kokybė kasmet vis geresnė. „Nebūtų reikalo kalbėti apie konkurso dalyvius diferencijuojant juos į lytis, tačiau daug metų šis konkursas buvo vyriška teritorija, mat spaudos fotografų dauguma yra vyrai. Tačiau tai,

kokias nuotraukas matome konkurso finale, akivaizdu, kad pokyčiai ryškūs ir verti paminėjimo“ – teigia menotyrininkė S. Umbrasienė.

„Fotografai irgi išsiduoda. Jų aistra fotografuoti liudija, kad jie norėtų viską matyti ir būti visų matomi. Bet nedrįsta – ir todėl fotografuoja kitus. Ypač portretų meistrai. Negi nusileisi iki kokio banalaus selfio. Selfis, kaip žinia, yra daromas ne sau, o tau. Todėl ir turėtų vadintis ne selfis, o telfis arba taufis. Fotografai - portretų meistrai – fotografuoja kitus – sau. Tai ir yra tikrasis selfis: pamatyti save – kituose. Pamatyti save taip, kad kito žmogaus veide atsispindėtų mano charakteris, mano liūdesio šešėlis, mano vienatvės džiaugsmas, mano tuštybės aromatas, mano viltys ir mano meilės ilgesys. Sugebėjimas pamatyti save kito žmogaus akyse. Sugebėjimas pamatyti ir parodyti save kitiems, kituose – argi tai nėra tikroji laimė.“ – prieš paskelbdamas temos „Portretas“ nugalėtoją Vilniaus rotušėje sakė poetas ir filosofas Liutauras Degėsys. „Auksiniu kadru“ apdovanojęs Aidą Aureliją Garastaitę, fotografę iš Pasvalio leidinio „Darbas“, L. Degėsys kartu įteikė ir savo kūrybos knygas: poezijos rinktines „Miego gėlės“ ir „Žolynas. Žvėrynas“, romaną „Tavo rytoj buvo vakar“ ir esė rinktinę „Apatiniai gyvenimo drabužiai“.

Konkurso turinys atspindi, kad šiuolaikinė fotožurnalistika susiduria su iššūkiais, kokia yra jos prasmė, misija. Keista, tačiau vis pasitaiko pasvarstymų, ar ji, laisvėjant pateikimo formoms ir būdams, turi išlaikyti griežtus žurnalistikos standartus ir etiką? Dar psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas yra sakęs: „Dauguma žmonių iš tikrųjų nenori laisvės, nes ji siūlo atsakomybę, o atsakomybė daugumą žmonių gąsdina.“ Šie ir panašaus pobūdžio pamąstymai dar labiau atsispindės ateinančiuose „Lietuvos spaudos fotografija“ konkursuose.

Didžiausią metų reportažą apie popiežių Pranciškų ir auksinį kadrą už jį gavo bene geriausias šalies spaudos ir meninės fotografijos kūrėjas Ramūnas Danisevičius. Ilgai laukto ir visą šalį paveikusio įvykio fotografijos puikiai perteikia atmosferą, tvyrojusią prieš ir pontifiko vizito metu.

Popiežiaus vizitas / R. Danisevičiaus nuotr.

Temos „Naujienos“ „Gyvenimas“, „Diplomatija“ kasmet sudaro įdomiausią, prasmingiausią konkurso sudėtį. „Netrukus tokie jauni talentai kaip Edvard Blaževič, Domantas Umbrasas, Justinas Stacevičius, Lukas Balandis, Domantas Pipas, Elijus Kniežauskas ir daug kitų, pasivys visa galvą už juos aukštesnius konkurso lyderius Ramūną Danisevičių, Saulių Žiūrą. Iki šiol matome daug kokybiško turinio iš vyresnės kartos, tačiau du kartus (2017 ir 2019) laimėjęs „Naujienų“ kategorijoje DELFI fotografas Domantas Pipas yra pavyzdys, ką reiškia jauna energija ir žvitrus protas. Gerai žurnalistinei fotografijai tai labai reikalinga.“ – konkurso pokyčius komentuoja S. Umbrasienė.

Atsižvelgiant į kintantį šiuolaikinį žmogaus ir gamtos santykį, žurnalistinė fotografija dar sunkiai randa prieigą prie to, kas konkrečiai yra gamta XXI amžiaus besiformuojančiai, sąmoningai asmenybei. Konkurso „Gamta ir jos apsauga“ temos nugalėtojo Jono Staselio nuotrauka yra tarsi nuorodą į dvasingumo, sąmoningo gyvenimo ir sugyvenimo su gamta tendencijas. „Gamtos apsauga, sąmoningumas klimato pokyčiams ir dvasinis santykis su gamta, manoma, kitų metų konkurse turėtų būti dar aktualesnis. Dėl šiais metais vykstančių protestų už klimato apsaugą, didėjančio rūšiavimo ir plastiko vartojimo edukacijos, vis aktualesnio ir globalaus zero waste (be atliekų) gyvenimo būdo, augančio žemdirbystės, žolininkystės poreikio. Visa tai yra dalis dvasinių gamtos ir pilnavertiško gyvenimo praktikų ir tai turėtų atsispindėti spaudoje“ – teigia S. Umbrasienė.

Antrąjį „Auksinio kadro“ apdovanojimą (pirmasis buvo įteiktas 2004 m. temoje „Pramogos“) atsiimdamas ilgametis Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis pasidžiaugė tarptautinės vertinimo komisijos įvertinimu – prieš dešimtmetį pristabdžius aktyvaus fotožurnalisto karjerą dalis jaunųjų kolegų jau nepamena jo ankstesnių fotografijų. Tęsdamas padėką J. Staselis nustebino susirinkusius pranešdamas, kad nuo rudens planuoja pasitraukti iš Lietuvis spaudos fotografų klubo prezidento pareigų, kuriose, kolegų pasitikėjimo dėka, yra nuo pat Klubo įsteigimo 2001 metų rudenį ir tęsti asmeninės kūrybinės fotografijos praktiką bei dalintis patirtimis įvairiomis kūrybiškumo vystymo formomis.

Konkursą „Lietuvos spaudos fotografija“ rengia ne pelno organizacija VšĮ Lietuvos spaudos fotografų klubas, vienijantis daugiau kaip pusšimtį Lietuvos spaudos fotografų profesionalų. Konkursas yra atviras visiems Lietuvos žiniasklaidoje dirbantiems ar su ja nuolat bendradarbiaujantiems fotografams.