„Nutarėme jubiliejų paminėti pasitelkę kultūrą“, – viename pokalbyje, skirtame šiai sukakčiai, teigė Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kurijos kancleris kunigas Vitalijus Mockus. Iš viso iškilmingai progai paminėti numatyti penki koncertai.

Pirmieji du vyko rugsėjį Vilniuje, Markučių parke ir Kaune, Pažaislio vienuolyne, lapkričio 13-ąją gražus koncertas surengtas ir LDK Valdovų rūmuose. Gruodžio 15-ąją Visagine, o gruodžio 19 d. 18 val. Klaipėdos universiteto Menų akademijos salėje taip pat koncertuos žymiausi šalies muzikai, pagerbdami gražią Lietuvos stačiatikių šventę.

Renginyje išgirsime Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus: sopraną Ireną Milkevičiūtę ir bosą Vladimirą Prudnikovą, taip pat dainuos sopranai Julija Stupnianek-Kalėdienė ir Natalija Krauter. Grojant išgirsime styginių kvartetą, sudarytą iš Čiurlionio kvarteto narių – Jono Tankevičiaus (smuikas), Dariaus Dikšaičio (smuikas), Gedimino Dačinsko (altas) ir Sauliaus Lipčiaus (violončelė). Giedant girdėsime ir Klaipėdos „Visų rusų Šventųjų“ stačiatikių bažnyčios chorą (vad. Oksana Rojenko). Koncerto žiūrovus džiugins Klaipėdos miesto folkloro asociacijos "Vėčiora" ansamblis bei moksleivių folkloro studija „Veretionce“, vadovė Marija Serebriakova. Jubiliejinio projekto “Lietuvos ortodoksų metropolijai 700” meno vadovė - Vilniaus stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno šventinio choro dirigentė Tatjana Skovorodko.

Koncertą ves Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kurijos kancleris, kunigas Vitalijus Mockus.

Jubiliejaus proga vyko keli įdomūs pokalbiai Lietuvos stačiatikių istorijos ir kultūros tema. LRT Klasikos radijo eterio laidoje „Pakeliui su klasika“ apie tai kalbėjosi Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kurijos kancleris V. Mockus ir muzikologė Jūratė Katinaitė. Jūsų dėmesiui – pokalbis apie gražų jubiliejų, stačiatikybės Lietuvoje istoriją, o ir stačiatikių teologijos raišką ir ryšį su muzika.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino iniciatyva 1317 m. buvo įkurta Lietuvos stačiatikių metropolija. Jos 700 metų jubiliejų Lietuvos stačiatikių bažnyčia švenčia iškilminguose renginiuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Visagine. Šiandien Valdovų rūmuose vyksta pagrindinis renginys, o pas mus svečiuojasi Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kancleris, stačiatikybės Lietuvoje istorikas Vitalijus Mockus.

– Jau seniai nebėra vietų į šiandienos renginį Valdovų rūmuose, vadinasi, stačiatikybė Lietuvoje yra aktuali. Kokia yra situacija?

– Bendruomenė gal ir nelabai didelė, bet vis vien yra antra pagal dydį Lietuvoje, po katalikų. Remiantis gyventojų surašymo duomenimis, stačiatikiai yra 145 tūkst. šalies gyventojų. Galbūt ne visi jie aktyvūs mūsų parapijiečiai, bet tiek yra „prijaučiančių“, su kuriais būtų galima dirbti. Lietuvoje yra 57 stačiatikių parapijos ir du vienuolynai. Tiesa, kunigų nedaug – jų ir diakonų išvis turime 65. 

– Vienas iš didžiųjų stačiatikybės centrų Lietuvoje yra Kėdainiai. Kaip istoriškai susiklostė tokie židiniai?

– Visų pirma, švenčiant mūsų metropolijos įkūrimo 700 metų jubiliejų, noriu pabrėžti, kad ne tai yra stačiatikybės Lietuvoje pradžia. Cituojant kalbininką Zigmą Zinkevičių, Rytų krikščionybė čia atsirado net truputį anksčiau. Kodėl? Todėl, kad rusėnų žemės buvo prijungtos prie Lietuvos – tai vyko tiek taikiai, tiek kai kurias šių žemių užkariaujant. Lietuvoje jau buvo ortodoksų, o lietuvių, tuo metu dar pagonių, ryšiai su jais užsimezgė kaip tam tikra misija. Žinome, kad nemažai lietuvių kunigaikščių buvo stačiatikiai, bet visai ne todėl, kad jie atsivertė ir atrado Kristų. Jie tiesiog buvo pasiųsti valdyti rusėniškų žemių, o jiems liekant pagonimis, vietiniai nebūtų priėmę – todėl ir turėjo pasikrikštyti. Tačiau būta ir tokių, kurie atsivertė, o jų tikėjimas sužydėjo taip, kad šiandien jie yra laikomi šventaisiais. Jau XIII a. Lietuvos žemė išaugino tris šventuosius – tai yra daug. Šiandien jau dešimtimis galime skaičiuoti etninėse Lietuvos žemėse gyvenusius, mirusius ar kurį laiką dirbusius stačiatikių šventuosius. Taigi stačiatikybės pradžia Lietuvoje galima laikyti jau XII a. pabaigą, o gal net ir dar ankstyvesnį laikotarpį.

Stačiatikybės centras yra ne tik Kėdainiai. Tiesą sakant, ten bendruomenė jau, galima sakyti, sunykusi, labai nedidelė. Tačiau kažkada ten išties būta vieno stačiatikybės centrų, kaip ir, žinoma, Vilniuje ir Vievyje. Pastarasis dabar atrodo tik nedidelis miestelis, bet kadaise tai buvo istorinė vieta, kur veikė vienuolynas, spaustuvė. Lygiai taip pat minėtini ir Trakai ar Kaunas. Tokių židinių yra ir vietovėse, kurios šiandien yra Baltarusijos teritorijoje – tai Naugardukas, Gardinas. Centrų būta daug, jie formavosi ne vienu metu. Kai kurie šiandien jau visai išnykę, yra tuščių parapijų. Tačiau yra ir tokių, kurios susikūrė XX ar net XXI a.

– Labai įdomu, kuo skiriasi stačiatikybė nuo kitų krikščioniškųjų konfesijų? Gilinausi į Sergejaus Rachmaninovo „Nakties vigiliją“, o tada teko daugiau pasidomėti ir pačia stačiatikybe. Tada užtikau ir man labai patikusią rusų ortodoksų teologo Sergejaus Bugakovo mintį. Jis aiškina, kad stačiatikybė, visų pirma, yra „gėrio meilė“, o provoslavų asketizmas telkia Dievo karalystę žemėje. Stačiatikybė neatmeta šio pasaulio, bet jį priglaudžia. Mes, katalikai, laukiame išganymo anapusybėje, o stačiatikiai steigia Dievo karalystę žemėje.

– Visi mes esame keliauninkai, o po S. Bugakovo žodžiais turbūt pasirašytų ir kiekvienas katalikas. Mes laukiame Dievo karalystės ten, bet kažkada visi prisikelsime ir ši žemė bus perkeista. Visi keliausime Dangun, kur bus tikroji tiesa, teisybė ir meilė – tačiau tai pasakytina apie visus krikščionis. Kalbant apie konkrečius skirtumus, visų pirma, turime atmesti apeigas. Jos net ir tada, pirmajame tūkstantmetyje, kai dar buvome viena Bažnyčia, skyrėsi. Jos visada skyrėsi ir skirsis, o tai yra gražu ir gerai. Tačiau skirtumai, privedę mus prie atsiskyrimo, kai vieni ir kiti, vadindamiesi krikščionimis, gyvename „skirtinguose kambariuose“, supaprastinus būtų tokie. Mus skiria Romos vyskupo tarnystės bažnyčioje supratimas. Katalikai sako, kad jis tarp kitų pirmas ir deda tašką. Ortodoksai sako, kad Romos vyskupas yra pirmas tarp lygių, ir tada deda tašką. Žinoma, yra susiformavę ir kitų teologinių skirtumų – skiriasi mariologija, mokymas apie Mergelę Mariją. Tačiau svarbiausias iš jų yra tai, kad katalikų tikėjimo išpažinime teigiama, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus, o ortodoksų tikėjimo išpažinime žodžių „iš Sūnaus“ nėra – Šv. Dvasia kyla iš Tėvo.

– O kaip stačiatikių teologija atsispindi muzikoje? Ji labai skiriasi nuo katalikų ir protestantų giesmių. Visgi tarp pastarųjų yra daug daugiau panašumų, nes giesmės tam tikra prasme kilusios iš liaudies muzikos. Bet stačiatikių muzika skamba kitoniškai – tai galima pasakyti jau iš pirmų taktų.

– Mūsų bažnyčios muziką, kuri yra išlaikyta, gelbsti tai, kad bažnyčiose nėra jokių instrumentų. Kitur būna, jei kokioje vietovėje nėra giesmininkų, gelbsti vargonai ar kitas instrumentas, o vienas giedotojas solo gali atlikti visus kūrinius. Tada giedojamoji muzika lyg ir gali sunykti, yra nustumiama. Giedoti yra sunkiau, nei kažką atlikti instrumentu. Stačiatikybėje nėra jokių instrumentų ir todėl giedama muzika užima pagrindinę ir vienintelę vietą. Todėl išsaugota tradicija, nors ji vis vien kinta – giedojimas įgauna kitokių dermių. Tas pats Aleksejus Lvovas, S. Rachmaninovas, kiti kompozitoriai, kūrę XVIII, XIX a., pasigavo pasaulietinės operos muzikos atgarsių ir tai perkėlė į cerkves. Kaip teologija pasireiškia per muziką? Daugiausia – per tekstą. Atlikimas gali būti įvairus, o tekstai yra nuostabūs. Ortodoksų bažnyčioje išsaugota ir giedama daugybė giesmių, taigi žmonės girdi labai daug tekstų. Vienas pavyzdžių yra psalmynas. 150 psalmių per dieną namie neperskaitysi, tam reikėtų nepaprastai daug laiko. O mūsų bažnyčioje labai daug psalmių giedama, taip pat skaitoma, bet rečitatyvu. Tai ne įprastas skaitymas su tam tikra intonacija: skaitymas rečitatyvu – tai skaitymas be jausmų, kuris irgi yra tam tikra muzika. Giedojimas priklauso ir nuo maldos formos – sticheros, irmo, troparijono, kitų. Vienokio statuso malda giedama vienaip, kitokio – jau kitaip. Taip teologija ir perduodama per muziką.

– Norėčiau dar Jūsų paklausti ir apie Lietuvos stačiatikių muzikalumą. Atsimenu, prieš keletą metų sutapo stačiatikių ir katalikų Velykos, o aš užėjau į Vilniaus Dievo Motinos ikonos, Ženklo iš dangaus cerkvę Žvėryne, kur buvo giedama taip įstabiai, tarsi būtų rengiami aukščiausios kokybės įrašai. Atrodo, viskas taip nušlifuota – negalėjau atsigerėti. Visi žinome, kad visame pasaulyje, visose konfesijose muzika dažnai nukenčia, parapijiečių chorai būna įvairaus lygio, o štai stačiatikių cerkvėje aš staiga išgirdau tiesiog tobulą atlikimą. Ar ten giedojo svečiai, ar pas mus Lietuvoje taip puikiai giedama?

– Yra nuostabių mūsų chorų, kurie dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose ir užima vietas, vienokias ar kitokias. Labai populiarus ortodoksų muzikos festivalis vyksta Lenkijoje, Hainuvkoje, miestelyje, netoli sienos su Baltarusija – ten vykstame gana dažnai. Taip pat – Gardine ir kitur. Mūsų chorai yra aukšto lygio ir gali pasirodyti tarptautiniu lygiu. Prieš keletą metų buvome suorganizavę mūsų parapijų chorų festivalį, kuriame dalyvavo 16 chorų – jų nebūtų gėda kam nors parodyti. Galima kalbėti ir apie tam tikrą Lietuvoje susiklosčiusį atlikimo stilių, kuris yra kiek specifinis. Net kiekvienoje parapijoje jis šiek tiek skiriasi. Štai Valdovų rūmuose bažnytines giesmes atliksiantis Šventosios Dvasios vienuolyno šventinis choras be pertraukos egzistuoja jau 170 ar 180 metų. Aišku, kito kartos, tačiau buvo perimtos natos ir dabar atliekami kažkada seniai sukurti kūriniai.

Pasaulyje egzistuoja gruziniškas, bizantinis, romaniškas, serbiškas, dar kitokie giedojimai. Yra slavų Rusios giedojimas, kuris pats skiriasi Maskvoje, Kijeve, Sankt Peterburge. Net ir Baltarusijoje giedama specifiškai – tai yra atviras tyrimų laukas muzikos istorikams. Štai pamaldose dažnai kartojami žodžiai „Viešpatie, pasigailėk“ giedami įvariomis melodijomis. Tačiau yra ir „vilnietiška melodija“. Tas pats yra ir su Mergelei Marijai dedikuota giesme, šalia kurios daug kur randamas įrašas „Vilniaus melodija“. Tai tik keletas kūrinių, kurie rodo, kad tam tikras giedojimo stilius buvo susiformavęs, tik dabar, deja, jis neišlikęs. Greičiausiai, ne viskas buvo užrašyta natomis, o perduodama iš lūpų į lūpas vienų choro dalyvių kitiems.

Galbūt Lietuvoje mes neturime tokių klasikinių chorų, kaip Romoje ar Maskvoje, kurių lygis tikrai aukštas – su jais nesusilyginsime. Tačiau Lietuvos kontekste turime nuostabių kolektyvų, kai kurios bažnyčios jų turi net po kelis. Žinant, kad mūsų bendruomenė Lietuvoje apskritai nėra didelė, tai yra nuostabu.