A. Gustas – vokiečių poetė ir grafikė, kilusi iš Lietuvos. Ji gimė 1932 m. Karceviškių kaime, čia ir Klaipėdoje prabėgo jos vaikystė. Per Antrąjį Pasaulinį karą, kai vokiečiai 1941 m. okupavo Lietuvą, jos šeima bėgo iš tėvynės ir 1945 m. pasiekė (Vakarų) Berlyną. Čia A. Gustas gyvena iki šiol. 1957 m. ji pradėjo rašyti, o nuo 1970 m. užsiima tapyba ir grafika.

Sulaukusi 26-erių ji pradėjo kurti eilėraščius ir nuo tada yra išleidusi dešimtis poezijos knygų. Be to, ji bendradarbiavo rengiant daugiau nei 100 antologijų. Kai kurie jos eilėraščiai virto dainomis, buvo išversti į lietuvių, lenkų, ispanų, prancūzų ir kitas kalbas. Iki devynerių A. Gustas dar kalbėjo lietuviškai. Kai jos šeima pabėgo į Vokietiją, ji ėmė kalbėti, o vėliau ir rašyti vokiškai. Jos teigimu, vokiečių kalba jai vis dar turi kažkokio „užsienietiško žavesio“, ji jaučiasi lyg būtų prašalaitė, kurios šaknys – lietuviškos, net jei ji ir nemoka rašyti šia kalba.

6-ojo deš. pabaigoje ir 7-ajame deš. A. Gustas priklausė Vakarų Berlyno ir Kroicbergo menininkų ir literatų bendruomenei ir bičiuliavosi su tokiais menininkais, kaip Günteris Bruno Fuchsas, Robertas Wolfgangas Schnellis ir Günteris Grassas. Pasinaudojusi šiais ryšiais ir siekdama sujungti literatūrą su tapyba, 1972 m. ji įsteigė menininkų grupę „Berlyno dailininkai-poetai“ (Berliner Malerpoeten). Šiai legendinei grupei priklausė 14 tapančių rašytojų ir rašančių tapytojų, kurie išdrįso realizuoti dvejopus gebėjimus – meniniu požiūriu ganėtinai skirtingai, kiekvienas pagal savo įsivaizdavimą ir savo paties sudėliotus akcentus. Ši grupė buvo unikali tuo, kad jai priklausė ir pasaulinio garso, ir už Berlyno ribų beveik nežinomi menininkai: Günteris Bruno Fuchsas, Günteris Grassas, A. Gustas, Rogeris Loewigas, Arturas Märchenas, Kurtas Mühlenhauptas, Karlas Oppermannas, Robertas Wolfgangas Schnellis, Wolfdietrichas Schnurre, Friedrichas Schröderis-Sonnensternas, Joachimas Uhlmannas, Hansas-Joachimas Zeidleris. Kaip vienintelė moteris Aldona Gustas buvo ne tik grupės „motina“, bet ir jos vadovė, kuratorė ir vadybininkė. Remiama Goethe‘s instituto ji organizuodavo dailininkų-poetų parodas Pietų Amerikoje (Karakase, Medeljine, Buenos Airėse) bei Pietvakarių Europoje (Briuselyje, Romoje, Nansi, Strasbūre, Bordo ir pan.) Be to, ji yra išleidusi keletą Berlyno dailininkų-poetų antologijų.

Savo pačios grafikos darbus A. Gustas eksponavo ir personalinėse, ir grupinėse parodose. 2014 m. kartu su galerija „Browse Gallery“ ji kuravo savo personalinę parodą „Aldona Gustas – Mundfrauen“ („Aldona Gustas. Moterys su burnomis“).

Cikle „Moterys su burnomis“ puikiai atsiskleidžia pagrindinės A. Gustas poetinės ir pieštinės kūrybos temos: meilė, erotika, moteriškumas, Berlynas. Dauguma darbų iš gausios piešinių serijos „Moterys su burnomis“ buvo nupiešti 10-ajame deš. ir anksčiau niekur neeksponuoti. Tai minimalistiniai mažesnio ir didesnio formato (50x32 ir 50x65 cm) piešiniai, kuriuose išryškėja paslaptingai sulinkę nuogi moterų kūnai, pateikti gausybe fantazijos kupinų variacijų, tarsi siūbuojantys lenktomis linijomis, kurios tai neryškiai, tai gana aiškiai nubrėžia krūtų ir lyties organų kontūrus bei jų sąlytį arba netikėtai virsta keistomis žuvų ar paukščių figūromis. Dažniausiai tai juodos linijos baltame popieriuje, rečiau – baltos rudame ar spalvotame, tačiau beveik visada akcentą joms suteikia mažučiai šokčiojantys ryškiai raudoni brūkšneliai ar taškai – burnos.

Impulsą sukurti piešinių ciklą „Moterys su burnomis“, kaip teigia A. Gustas, suteikė ilgalaikis stebėjimas, kaip savo kūryboje moteris vaizduoja jos kolegės. Stebint dailininkes jai krito į akis „dresuota“ burnų ir plaukų vaizdavimo maniera. A. Gustas manymu, tai vyraujančių grožio idealų pinklės, kurių ji, kaip moteris menininkė, turinti saugotis. Piešinių ciklą „Moterys su burnomis“ reikėtų vertinti kaip drąsią stereotipinio moteriškumo vaizdavimo kritiką. Šio ciklo piešiniuose burnos ir plaukai nuolat juda, tarytum kalba, išvaduoti iš visuotinių grožio idealų pančių. Šią A. Gustas laisvę ir piešimo manierą atitinka ir jos poetinė kalba. Eilėraščiai, kurie pristatomi kartu su piešiniais „Moterys su burnomis“, dažniausiai yra trumpi ir tikslūs, jie neturi nei pradžios, nei pabaigos, todėl gali be ribojančios punktuacijos laisvai atspindėti gyvenimą – tokį, kokį jį mato menininkė. Eilėraščius iš vokiečių į lietuvių kalbą išvertė Giedrė Bartelt.

A. Gustas kūryba ir asmenybė sulaukia vis didesnio dėmesio ir pripažinimo tiek Vokietijoje, tiek už jos ribų. Už jos veiklą A. Gustas buvo įteikti šie apdovanojimai:

1997 m. – Rahelės Varnhagen von Ense medalis
1999 m. – Vokietijos kryžius už nuopelnus (vok. Bundesverdienstkreuz)
2006 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis.