Suvėrė iš lėkščių

Klaipėdos krašto istorija yra labai savita, supinta daugiakultūrinėje pynėje iš lietuviško, vokiško, protestantiško ir katalikiško, iš noro išsaugoti savitą tapatybę ir adaptuotis prie pokyčio. Žvelgiant iš žmogaus perspektyvos, kasdienybė ėjo sava vaga su „Laba diena“ ir iš gretimo kiemo ataidinčiu „Daaach“, su ūkio darbais ir malda bažnyčioje. Vakar dieną keičia šiandiena, paskui – rytojus.

Taip dienos virsta šimtmečiu su savo istorija, kurią kūrėja G. Jaronytė suvėrė iš kasdienos atributo – lėkščių. Didelių ir mažų, suskilusių ir oriai kabančių ant sienų. Jose telpa mūsų kasdienybė, peržengianti skirtingų kalbų, kultūrų ir religijų slenksčius. „Mes valgome, grožimės, džiaugiamės ar apmaudaujame dėl šukių. Lėkštės lydi žmogų diena po dienos, džiaugsme ir varge, šimtmečiais, tūkstantmečiais simbolizuodamos gyvenimo trapumą, jo grožį ir pilnatvę, iki banalumo įprastas jo akimirkas, kai indų net nebepastebime, ir tokias reikšmingas, kurios išlieka atmintyje. Lėkštės – lyg laiko sluoksniai, banguojantys aukštais ir žemais ritmingais tonais, atspindinčiais žmogaus būtį arba tik jos pėdsakus...“ – dalijosi mintimis instaliacijos autorė.

Žvilgsnis atgal

Instaliaciją papildo Aistės Samuilytės eilės, kuriose perteikiama Lėnės ir jos aplinkos istorija. Sekmadienį gimę ― laimės kūdikiai, – sakydavo Lėnės (Elenos), mergaitės, gimusios 1910 m. Bitėnuose, Rytų Prūsijoje, mama. Atsinešta laimė Lėnei suteikė stiprybės eiti savu, rojaus keliu, su knygomis, smuiku, šokiais, su nelengvais kasdieniais ūkio darbais, kitų žmonių atnešamais karais, išnykstančiais draugais, turgaus kvapais ir amžinu noru išsaugoti tėviškę, kaip tiltą iš praeities į dabartį.

„Aš gyvenu čia ir dabar, – sakė kūrėja A. Samuilytė, – žvelgiu atgal iš dabarties, perteikdama Lėnės ir jos aplinkos istoriją atskirais, formomis banguojančiais pasakojimais, atkartojančiais kūrėjos G. Jaronytės tvirtą, kartu ir trapią instaliaciją. Sudužus lėkštei, galima pakeisti kita. Ar tikrai? O gal ten liks tik šukės ar tuščia vieta, prisiminimai ar emocija, kurią pajusime, sukursime, perduosime...“

Paveldo dermė

Instaliacijos dėmenis sujungia Kristijono Lučinsko garso takelis, kuriame kuriama materialaus ir kultūrinio paveldo dermė. K. Lučinsko žodžiais, „čia savo skambesiu atgimsta porcelianas, molis, stiklas, kuriuos į sinestezišką, šviesų muzikinį paveikslą sujungia Klaipėdos kraštui būdingas kanklių skambesys“.

Parodos kuratorė – Giedrūda Kazonienė, projektą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė. Partneriai: Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Eduardo Balsio menų gimnazija, Vilniaus dailės akademija.

Muziejus dirba ir kiemelis atveriamas lankytojams antradieniais–trečiadieniais 10–18 val., ketvirtadieniais 12–20 val., penktadieniais–šeštadieniais 10–18 val., sekmadieniais 10–16 val. Valstybinių švenčių išvakarėse – viena valanda trumpiau.