Medžio raižinio efektas

Jungtinės šiuolaikinių japonų ir lietuvių dailininkų ekspozicijos „Medžio raižinio efektas“ intriga – sugretinus dviejų valstybių nūdienos medžio raižytojų kūrybą, atskleisti medžio raižinio galimybių spektrą ir parodyti šiandienines senosios grafikos technikos variacijas. Progą susipažinti su Japonijos šiuolaikine ksilografija suteikė projekto partneris – Kioto tarptautinė medžio raižinio asociacija (KIWA – Kyoto International Wood print Association).

Parodoje pirmą kartą Lietuvoje bus pristatyti Japonijos šiuolaikinio medžio raižinio (mokuhanga) technika sukurti darbai, leidžiantys susipažinti su šios Japonijoje plėtojamos unikalios technikos ypatybėmis (spausdinimui naudojami vandeniniai dažai, nenaudojami presai, spausdinama ant specialaus rankų darbo popieriaus washi). Japonijos dailė garsi dėl meistriškų medžio raižinių (ukiyo-e) pasiektų aukštumų, tačiau šiuolaikinis Japonijos medžio raižinys – mokuhanga – nėra viduramžiškų tradicijų tąsa. Skirtingai nuo uždaros, izoliuotos ukiyo-e technikos, čia drąsiai pritaikomos naujos sudėtingos mišrios technikos, šie raižiniai labiau abstrahuoti ar konceptualūs, tačiau savo struktūra, simboliais, potekste išlieka savotiškais senųjų tradicijų tęsėjais. Parodoje dalyvauja 16 įvairių kartų Japonijos menininkų, pristatoma beveik 50 skirtingos tematikos ir savitos meninės stilistikos kūrinių.

Lietuvoje postmodernistinę vizualią raišką ir geriausias senąsias lietuvių grafikos tradicijas interpretuoja šiuolaikinio medžio raižinio menininkai. Nors ši technika turi senas XVI a. siekiančias tradicijas, dėl savo sudėtingumo ji tarp menininkų nėra labai populiari. Lietuviškoje parodos dalyje suburta 13 ryškiausių medžio raižinio puoselėtojų, jai atrinkta per 30 naujausių pastarojo dešimtmečio kūrinių. Ekspozicijos visuma iliustruoja, kokia svarbi menininkams yra naujų išraiškos priemonių paieška, kaip vis sudėtingesnis tampa spausdinimo procesas. Dažnai pasirenkama ne viena išgryninta klasikinė technika, o sujungiamos kelios, vis dažniau pasitelkiamos skaitmeninės technologijos. Pastebimas platus kūrėjų raiškos priemonių arsenalas, kuriame dera klasikinės ir naujos technikos, įvairus menininkų gvildenamų temų spektras.

Spalvinga ir įvairi šiuolaikinio Japonijos ir Lietuvos medžio raižinio panorama atspindi didelę meninės kūrybos laisvę. Skirtingas estetikos supratimas, kultūrų kontekstas ir kūrinių plastika parodoje atskleidžia sudėtingos medžio raižinio technikos kūrybos įvairovę, parodo jos galimybes ir tendencijas, supažindina su seniausias medžio raižinio tradicijas turinčios Japonijos šiuolaikinių ksilografijos meistrų kūryba, reprezentuoja Lietuvos šiuolaikinį medžio raižinį ir jį kuriančius menininkus, medžio raižinį pristato kaip šiuolaikišką ir įdomią grafikos techniką. Trikalbio katalogo dėka parodos vizuali idėja įprasminama ir platesniame tarptautiniame dailės kontekste.

Parodos dalyviai: Japonijai atstovauja Chiaki, Konomi Honda, Natsuko Katahira, Harue Katsuyama, Masanori Katsuyama, Chie Kawabata, Akira Kurosaki, Eimei Machida, Keiko Mikami, Shinsuke Minegishi, Yasuko Onishi, Kyoko Sakamoto, Kayako Shimizu, Richard Steiner, Kanako Watanabe, Nobuko Yamasaki, Lietuvai – Jonas Čepas, Inga Dargužytė, Daiva Gudelytė, Evaldas Mikalauskis, Kristina Norvilaitė, Vladas Lisaitis, Laura Selmistraitytė, Jolanta Sereikaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Vytenis Tolutis, Roberta Vaigeltaitė-Vasiliūnienė, Kęstutis Vasiliūnas, Neringa Žukauskaitė.

Projekto kuratoriai – Kioto tarptautinės medžio raižinio asociacijos (KIWA) prezidentas, Kioto tarptautinės mokuhanga mokyklos įkūrėjas Richardas Keithas Steineris (Tosai) ir dailėtyrininkė Regina Urbonienė. Projekto idėjos autorė ir vadovė – Eglė Bertašienė, rengėjai – VšĮ „Meno dalis“ ir Kioto tarptautinė medžio raižinio asociacija. Partneris – Japonijos ambasada Lietuvoje.

Mykolės „Gamtovaizdis“

Mykolės tapybos darbų paroda „Gamtovaizdis” bus antrasis svarbus jaunosios lietuvių kartos menininkės pasirodymas Lietuvoje ir pirmoji personalinė paroda Klaipėdoje po sugrįžimo iš Paryžiaus ir Kopenhagos, kur ji praleido dešimt savo gyvenimo ir kūrybos metų.

Parodoje bus eksponuojama tiek rinktinių ankstyvesnės kūrybos darbų kolekcija, tiek naujausi ir dar niekur neeksponuoti, nepublikuoti Mykolės darbai. Du mėnesiai, šį pavasarį praleisti meno rezidencijoje Suomijoje, gilinantis į tos šalies ir Lietuvos tapybinio peizažo panašumus bei skirtumus, davė gana netikėtų rezultatų – ji sukūrė spalviškai ir stilistiškai visiškai naujų, energingų, dinamiškų ir iš esmės savitų darbų seriją. Tik šiemet į Lietuvą gyventi sugrįžusi menininkė sulaukė Lietuvos kultūros tarybos palaikymo tuo pačiu kūrybiniu principu atlikti penkių Lietuvos regionų ieškojimus, teptuką pasitelkiant kaip pagrindinį meninio tyrimo instrumentą. Šioje parodoje bus pristatyti pirmieji minimo penkių regionų projekto darbai su Žemaitijos, Mažosios Lietuvos, Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos gamtovaizdžiais, įamžintais unikaliu menininkės tapybos stiliumi.

Vis dėlto Klaipėdos publika jau turėjo progą su Mykolės kūryba susipažinti iš labai arti, kai šią vasarą Karklės festivalio metu menininkė „Žilvičio“ stovykloje teptukais ir dažais darbavosi prie vieno iš stovyklos poilsinio namelio sienos. Pasibaigus festivaliui milžiniškas (8,5x3,4 m) unikalus sieninės tapybos kūrinys liko puošti „Žilvitį“.

Pati Mykolė apie savo kuriamus peizažus kalba kaip apie kažką poetiško, lyriško, tačiau ir labai apčiuopiamo bei racionalaus: „Peizažo tema yra ypatinga. Gamtoje nėra politikos, blogų istorijų ar kokių nors ketinimų apskritai – tik nuolatinis atsinaujinimas. Tačiau kartu ji – tarsi istorinis dokumentas, gulintis prieš mūsų akis. Jį galime skaityti lapą po lapo, sluoksnį po sluoksnio. Jame nėra nieko atsitiktinio, viskas turi savo istoriją, tačiau ar be žmogaus kam nors tai rūpi? Žmogus daiktams suteikia prasmes, o gamta – tai „aklas ir betikslis gyvenimo troškimas”, nuolatinis cikliškas atsinaujinimas. Man patinka savo kūryboje išreikšti tai, kaip gamta sugeria žmogaus pastatytas struktūras ir šiukšles, kaip visa tai tampa peizažo dalimi. Peizažas, kurį aš tapau, yra tarsi tuščia teatro scena, bet kartu joje jaučiamas judėjimas ir virsmas, kuris atsirado praeityje, yra ir bus visada.“

Prancūzų menotyrininkė Ingrid Luquet-Gad Mykolės peizažus apibūdino kaip „plačiai besidriekiančius, šiaurietiškus kraštovaizdžius, primenančius neapgyvendintas erdves, kuriose glūdi deformacijų užuomazgos. Vaizduojamose scenose gamta visuomet vešli, o dangus vaiskus ir platus, bet taip pat gali pasirodyti, kad peizažą lyg švininis skliautas slegia tam tikras svoris“.

Mykolė Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje (École nationale supérieure des Beaux-Arts) įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. Viena iš Baltijos šalių meno konkurso „Jaunojo tapytojo prizas 2013” laimėtojų. Yra surengusi personalinių parodų Vilniuje, Paryžiuje (Prancūzija), Danijoje. Dalyvauja užsienyje vykstančiose jungtinėse parodose, meno simpoziumuose, pleneruose.

S.Žiži „Faktūros...“

Klaipėdietės tekstilės menininkės S.Žiži kūrybos paroda „Faktūros. Jūra. Krantas. Miškas“ sudaryta iš kelių segmentų – tekstilės objektų, kostiumų, nuotraukų, vaizdo ir garso projekcijų.

Gamtos ir jūros tema menininkės kūryboje atsiskleidė 1997-aisiais. Tuomet gimė kostiumų kolekcijos „Gelmių būtybė“ (1997) ir „Po vandeniu“ (1998). Pamažu tema išaugo. Rengdama projektą „Jūra. Baltai" (2016), Sonata pirmą kartą prisistatė kaip fotomenininkė. Įdomu, kad būtent fotografija jai padėjo naujai pažvelgti į tekstilę, peržengti kostiumo ribą ir pradėti darbuotis su sluoksniais. „Tekstilės sluoksniai – kaip laiko bangos“, – pastebėjo menininkė, kurdama objektus iš pirmapradžių medžiagų – džiuto, lino, medvilnės, vilnos.

Šioje parodoje S.Žiži peržengia kostiumo kaip taikomosios dailės objekto eksponavimo ribas ir kviečia žiūrovus patyriminiam pasivaikščiojimui jūros, smėlio, medžio paviršiais. Menininkei labai svarbūs įsižiūrėjimai, kai bangų linijos, medžio žievė ar judančio kranto grafika transformuojasi į objektų ir drabužių siluetus. Netikėtai susijungę skirtingi pavidalai sukuria vientisumo ir vienovės išgyvenimą, supintą įspūdžio galia. Sužaiskime, sako autorė, vaizduotės žaidimą – aplinkui fantasmagoriškai fragmentuotos faktūros: nuotraukos, pulsuojantys vaizdai, tekstilės ir kostiumo objektai, žiūrovo šešėlis – tai tik dar viena judanti linija parodos faktūroje. Susijungus šiems pojūčius estetizuojantiems segmentams, prieš mus atsiveria meninė realybė.

S.Žiži nuo 1995 m. kuria drabužių kolekcijas, kostiumus spektakliams, organizuoja ir režisuoja renginius, veda kostiumo kūrybines dirbtuves. Jos išsilavinimas apima rūbų modeliavimo, vizualinio dizaino ir kultūros vadybos sritis. Nuo 1999 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, dalyvavo parodose Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje, Rygoje, Rostoke, Gdynėje, Kaliningrade. 1997 m. jos kostiumas iš kolekcijos „Gelmių būtybė“ laimėjo pagrindinį prizą „Auksinė adatėlė“ Baltijos šalių vieno modelio konkurse „Mada. Menas. Muzika“. Menininkės motto: kurti įkvepia gamta, gyventi – miestas.

Visos trys parodos KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki 2018 m. sausio 14 d.