Pasaulio operos teatrams minint jubiliejinius Richardo Wagnerio ir Giuseppe’s Verdi metus – kompozitorių 200-ąsias gimimo metines – šiai sukakčiai skirti renginiai neaplenks ir Klaipėdos.

Jau šį šeštadienį 18.30 val. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras klausytojus pakvies į koncertą, kuriame dviejų romantinės operos genijų muziką atliks Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, teatro bei kviestiniai solistai ir du Klaipėdos chorai.

Vieni didžiausių antagonistų

G.Verdi ir R.Wagneris – du ryškiausi savo laikmečio operos kompozitoriai – gimė tais pačiais 1813 m., tiesa, skirtingose Europos pusėse. G.Verdi – spalio 10 d. Italijos Buseto miestelyje, R.Wagneris – gegužės 22 d. Leipcige, Vokietijoje. Niekuomet taip ir nesusitikę, tačiau iki smulkmenų vienas kito kūrybą išanalizavę operos gigantai, muzikos istorijoje buvo vieni didžiausių antagonistų, simbolizavusių skirtingas meno formas, pasaulėžiūras ir žmogiškos prigimties puses.

Amžininkų teigimu, R.Wagneris buvo tikra romantizmo epochos meno žvaigždė – įžūli, gašli, arogantiška, veidmainiška ir savanaudiška. Tačiau jo genialumo paneigti nesiimtų niekas. Atkaklus ir užsispyręs jis sugebėjo realizuoti savo svajonių operą – kelis menus sujungiantį estetinį vyksmą, operos žanrą perkeliantį į neregėtas aukštumas.

R.Wagnerio 10 iš 13 sukurtų operų vertinamos kaip didžiausi kūrybiniai operos žanro atradimai. Tarp jų – „Skrajojantis Olandas“, „Tanhoizeris“, „Lohengrinas“, „Tristanas ir Izolda“, keturių operų ciklas „Nybelungų žiedas“ („Reino auksas“, „Valkirija“, „Zygfrydas“ ir „Dievų žuvimas“) bei kitos. Ir nors pats kompozitorius buvo vertinamas dviprasmiškai (ypač dėl jo atvirai demonstruoto antisemitizmo), jis atvėrė naujus operos kaip teatrinio kūrinio horizontus, ir muzikos raida po R. Wagnerio negrįžtamai pasikeitė.

Nors laikomas savamoksliu

O G.Verdi operos stilius, kuriame aistringa ekspresija ištirpo muzikos lyrikoje, tapo bene genialiausiu itališkos operos tradicijų įprasminimu.

Nepaisant tragiškų asmeninio gyvenimo vingių (vienas po kito mirė dukra ir sūnus, o vėliau ir pirmoji žmona), G.Verdi kūrybinė evoliucija skleidėsi visus 50 jo karjeros metų. Milžinišku produktyvumu pasižymėjęs kompozitorius sukūrė 29 operas, kurių didžioji dalis šiandien puikuojasi kone visų pasaulio operos teatrų repertuaruose. Paradoksaliausia tai, jog biografų G.Verdi laikomas savamoksliu – į Milano muzikos konservatoriją jis taip ir nebuvo priimtas dėl „talento stokos“.

Garsiausi G.Verdi kūriniai – operos „Rigoletas“, „Trubadūras“, „Traviata“, „Likimo galia“, „Aida“, „Sicilijos mišparai“, „Don Carlos“, „Nabukas“ ir kiti – anuomet kritikų buvo peikiami dėl perdėto melodramiškumo, pataikavimo „prastam“ publikos skoniui. Vis dėlto G.Verdi šedevrais scenoje yra žavėjęsi nepalyginamai daugiau žiūrovų nei bet kuriuo kitu R.Wagnerio kūriniu.

Praėjus 200 metų po kompozitorių gimimo galima būtų manyti, jog priešiškumas išblėso. Tačiau pasaulio žiniasklaidoje nuvilnijusios diskusijos dėl Milano „Teatro alla Scala“ vadovybės sprendimo naująjį sezoną pradėti R.Wagnerio „Lohengrinu“, o ne italų tautinio herojaus G.Verdi operos premjera, parodė, jog ir dabar G.Verdi ir R.Wagneris vis dar gali atsidurti skirtingose barikadų pusėse.

Nepaprastas ir paprastas

– Ar įmanoma atsakyti į klausimą, kuris iš jų buvo geresnis kompozitorius? – paklausėme koncerto sumanytoją dirigentą Modestą Barkauską.

– R.Wagneris ir G.Verdi buvo be galo skirtingi, tačiau juos siejo ir tam tikri bendrumai. Wagneris manė, jog opera turi būti muzikinė drama. Todėl jo operoms būdingas ištisinis vystymasis ir begaliniai horizontai. Sakoma, jog 10 minučių R.Wagnerio muzikos atitinka 10 gyvenimo metų. Joje nėra laiko ar vietos sąvokų – vyksmas apipinamas legendomis, sagomis, neapibrėžtais simboliais. Ne veltui Wagneris svajojo apie sceną savo operinėms misterijoms atlikti, ir jo troškimas išsipildė kartu su Bairoito teatro atsiradimu, kuris, kaip ir pats kompozitorius, buvo nepaprastas. Pagal tam tikrus sistemos taškus, architektūrinius planus sukurtame teatre orkestras groja po scena, taip sukurdamas žodžiais sunkiai nusakomą Wagnerio operų skambesį. 
Verdis šiuo atžvilgiu buvo tautos kompozitorius – praktiškesnis, daugeliui priimtinesnis, o ir filosofinė idėja jo muzikoje visai kitokia. Palyginti su R.Wagneriu, G.Verdi muzika buvo gana paprasta ir tik vėlesni kūriniai įgavo brandos (opera „Otelas“ tapo tikra drama). Taigi – Verdi ar Wagneris? – yra kiekvieno teatro repertuaro formavimo klausimas. Turėdami galimybę R.Wagnerio muziką atlikti Lietuvoje, mes visuomet sakome „galbūt“. O G.Verdi operos vis dar statomos ir rodomos dažniau nei bet kurio kito šio žanro kompozitoriaus.
Populiariausiųjų trejetuke

– Kaip manote, ar muzikantų gretose vis dar ryški verdiška ir vagneriška takoskyra?

– Jei tai susiję su vokiečių ar italų tautiškumo, nacionalizmo pradais, tuomet taip. Tačiau šiandien jie abu rikiuojasi populiariausių kompozitorių trejetuke, o G.Verdi operos apskritai yra žymiausių pasaulio operų viršūnėse. Jųdviejų populiarumui prilygti gali nebent G.Bizet, G.Puccini muzika. Net ir dabar, mums kalbantis, kažkuriame pasaulio taške greičiausiai vyksta G.Verdi ar R.Wagnerio operos repeticija ar premjera. Taigi 2013-aisiais, kaip matome,  R.Wagnerio operos gali būti statomos Italijoje, o G.Verdi – Vokietijoje. 

– Kodėl kilo mintis koncertą, skirtą G.Verdi ir R.Wagnerio 200-osioms gimimo metinėms, surengti būtent Klaipėdoje?

– Vargu, ar dažnas klaipėdietis žino, jog R.Wagneris yra lankęsis Klaipėdoje. 1836 m., gastroliuodamas su Karaliaučiaus trupe, jis atvyko į Klaipėdą ir pats dirigavo orkestrui Klaipėdos dramos teatre. Archyvuose yra išlikę šio įvykio įrašų. Tai unikalus faktas ir galimybė, kuria šiandien nepasinaudoti būtų tikras nusikaltimas. O G.Verdi muzika Lietuvoje visuomet turėjo gilias tradicijas – su juo savo gyvavimą Kaune pradėjo profesionalioji lietuvių opera, su „Traviata“ tradiciškai pasitinkami Naujieji metai, ir tai yra dažniausiai rodoma opera Lietuvos teatruose.

Kadangi muzikiniame teatre galima įvairi meno sintezė, svarbiausius ir gražiausius G.Verdi bei R.Wagnerio kūrinius – aukso fondą – būtent dabar tapo privalu eksponuoti, eksploatuoti bei pristatyti Klaipėdos publikai.

Ir pirmąkart Lietuvoje

– Kaip šiame kontekste atsirado ir R.Wagnerio sūnaus Siegfriedo Wagnerio kūriniai?

– R.Wagnerio sūnus Siegfriedas buvo kompozitorius ir dirigentas. Beje, parašė daugiau operų nei jo tėvas, tik jos, be abejo, taip ir liko šešėlyje. Kai kuriuose S.Wagnerio kūrinių motyvuose juntamos sąsajos su tikruoju vagnerizmu, todėl kilo mintis juos abu įtraukti į koncerto programą. Tinkamus kūrinius pavyko rasti vienoje Vokietijos leidykloje. „Max Brockhaus Musikverlag“ yra vienintelė leidykla, turinti autorines S.Wagnerio kūrybos teises. Kai kreipiausi į ją, prašydamas sutikimo S.Wagnerio kūrinius atlikti Lietuvoje, kur lankėsi R.Wagneris, leidyklos atstovai su didžiuliu malonumu ir užsidegimu pasisiūlė natas atsiųsti į Klaipėdą. Lietuvoje S.Wagnerio muzika skambės pirmąkart.

Klaipėdos muzikinio teatro organizuojamame koncerte, skirtame G.Verdi ir R.Wagnerio 200-osioms gimimo metinėms, ištraukas iš R.Wagnerio operų „Tanhoizeris“ ir „Lohengrinas“, G.Verdi „Rigoleto“, „Aidos“, „Trubadūro“, „Makbeto“, „Don Karlo“, „Traviatos“ , „Nabuko“ ir kitų atliks Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, solistai Rita Petrauskaitė (sopranas), Dalia Kužmarskytė (mecosopranas), Merūnas Vitulskis (tenoras), teatro choras (chormeisteris V.Konstantinovas) ir Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centro Žvejų rūmų mišrus choras „Cantare“ (vadovas A.Dambrauskas). Diriguos M.Barkauskas.

Tarptautinio menų projekto „Jūros mūzos“ renginių ciklas, kuriame yra ir šis koncertas, prasidėjęs rudenį, jau artėja prie pabaigos. Gruodžio 30 d. 18.30 val. Klaipėdos muzikinio teatro scenoje jį vainikuos šlovingoji G.Verdi opera „Traviata“. Violetos Valeri vaidmenį spektaklyje atliks Rita Petrauskaitė (sopranas), Alfredo Žermono – Tomas Pavilionis (tenoras), Žoržo Žermono – Mindaugas Rojus (baritonas).