Parodos idėjos autorė ir kūrėja – Kornelija Krasilnikovaitė, kompozitorius – Vykintas Jasaitis, medinės dekoracijos meistras – Evaldas Einikis, techniniai asistentai – Vytautas Kairys ir Paulius Slavinskas.

Meninės instaliacijos „Aš turiu šaknis“ kūrimo procesas truko vienerius metus – autorė keliavo po Lietuvą ir kvietė žmones įsiamžinti šalia jiems brangių medžių. Projektą taip pat inspiravo Klaipėdoje kilęs protestas prieš Girulių miško kirtimą. Ilgainiui tai tapo ne tik iniciatyva, skatinančia žmones išsaugoti gamtą, bet ir savotišku būdu ieškoti savo tikrųjų šaknų – istorinių, tautinių, dvasinių – ir pažinti jas.

Parodos idėjos autorė ir kūrėja K. Krasilnikovaitė pasidalijo mintimis apie šio projekto gimimą ir jo prasmę: „Pirmąjį išorinį postūmį davė prieš daugiau nei metus surengtas protestas prieš Girulių miško kirtimą. Pamenu, kaip ten nuvykusi supratau, kad reikia kažką daryti, tačiau dar nelabai žinojau ką. Vėliau sekė kelionė į vieną svarbią Lietuvai šventą vietą, kurioje pabuvus atėjo ir vidinis postūmis bei idėja ką ir kaip daryti. Taigi daugiau nei metus laiko teko keliauti po Lietuvą taip pažįstant jos grožį bei savo tautiečius. Nuo 2020 m. liepos 26d. - iki dabar) – vyko keliavimas po Lietuvą ir portretų kūrimas. Aplankyti miestai: Klaipėda, Palanga, Mažeikiai, Kaunas, Troškūnų kaimas, Pievėnų kaimas, Vilnius. Kelionių po Lietuvą ir pirmojo kūrybinio etapo tikslai buvo šie: 1. Užfiksuoti unikalų žmogaus ir medžio fotoportretą; 2. Atkreipti dėmesį į masiškai kertamus medžius miestuose, rajonuose, miškuose; 3. Atkurti žmogaus ryšį su gamta; 4. Priminti, kad gamta yra pagrindinis gyvybės šaltinis žmogui.

Meninis kūrinys gali turėti kelis lygmenis. Būti pramoginis, linksminantis. Mes visi turbūt žinome tokių pavyzdžių, tokių kūrinių dauguma. Ir tai nėra blogai, visokių kūrinių reikia. Tačiau, mano supratimu, tikrasis menas žmogų turėtų ne tik linksminti. Kūryba, meninis kūrinys gali virsti gydymo priemone. Ypač dabartiniu laikotarpiu tai reikalinga. Aišku, skaudančių sąnarių jis nepagydys, tačiau širdį nuraminti ir atgaivinti tikrai gali. Neteigiu, kad ši paroda yra tokio lygio kūrinys, tačiau prisipažinsiu, kad tai yra mano siekiamybė. Kad kūryba ir žodis gydytų žmones. Įkvėptų ir suteiktų vilties. Beje, ant suoliuko galite pamatyti mūsų protėvių aisčių simbolį. Jis simbolizuoja Taiką. Tad, atrėmę nugaras į šį suoliuką, viliuosi, kad jos pasisemsite.

Turbūt dauguma esame patyrę, kaip, nuėję pasivaikščioti į mišką ar prie jūros, atsigauname, pailsime ir tarsi pasikrauname naujų jėgų. Taigi lygiai tas pats vykdavo ir šio kūrinio kūrimo proceso metu, kai su dalyviu keliaudavome į mišką, parką ar į laukymę prie jo pamėgto medžio. Žmogui būnant gamtoje vyksta subtilūs procesai, kurie jį atgaivina. O prisilietus prie medžių, jį apsikabinus, atsirėmus ir leidus sau parymoti bent dešimtį minučių, šio gydymo procesas vyksta aktyviau. Šis giluminis gamtos pajautimas ir ryšio su medžiais ar akmenimis buvimas mumyse užkoduotas kur kas iš seniau nei dabar vis labiau populiarėjanti japonų literatūra miško terapijos temomis. Mūsų protėviams medžiai ir akmenys buvo laidininkai, leidę užmegzti ryšį su kosmosu, su Dievu. Ir čia galiu duoti labai paprastą pavyzdį apie savo močiutę. Kai buvau maža, ji mane vesdavosi į mišką ir sakydavo, kad išsirinkčiau savąjį medį, apsikabinčiau jį ir taip pasisemčiau energijos. Būdama maždaug penkerių išsirinkau jauną ąžuoliuką, kurį ir dabar dar aplankau, kai vykstu pas močiutę į gimtinę. O mano močiutė dažniausiai renkasi beržus. Ir dabar kai einam, ji būna apsikabina kokį beržą ir rymo užsimerkus apie dvidešimt minučių. Ji visada man po savo bendravimo su medžiais minėdavo žodį „kosmosas“. Sako, aš semiuosi jėgų iš kosmoso. Taigi, tai yra likę giliai mūsų atmintyje. Mums, lietuviams medis, akmuo buvo gyvi. Nes jie ir yra gyvi, mes tiesiog užmiršome. Todėl itin svarbu dabar šią atmintį gaivinti, prisiminti savąsias šaknis ir jas gerbti – pradedant tėvais, seneliais, prašant, kad papasakotų apie tradicijas, kuriomis jie gyveno. Taip pat vertinga domėtis iškiliais lietuvių tautos šviesuoliais. Gilinantis į jų kūrinius, galima pažinti mūsų šviesiąją tikrąją prigimtį ir suvokti, kad mes esame ne užkariautojų, o išminčių ir švietėjų tautos palikuonys.“

Instaliacija veiks iki balandžio 15 d. Ją apžiūrėti galima antradieniais, trečiadieniais, penktadieniais 16–20 val. Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto Vitražų menėje (312 aud., S.Nėries g. 5). Bilietas – kumščio dydžio lauko akmuo, pageidautina iš pajūrio ar kur kitur, svarbu, kad būtų rastas sąmoningai (bilietų bus galima rasti ir parodoje).