Lietuvos jūrų muziejus 2022 metų vasarą prisiimtą atsakomybę Lietuvos karinių jūrų pajėgų priešmininį laivą M52 „Sūduvis“ paversti muziejumi ir kultūros objektu įvykdė su kaupu. Laive-muziejuje apsilankė apie 40 tūkst. lankytojų, čia rengiamos ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai, parodos, diskusijos ir rengiami koncertai. Muziejų naktį laive koncertavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Džiazo katedros jaunieji muzikantai, o nuo gegužės vis dažniau skamba Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestro muzika. Taip Lietuvos jūrų muziejus įgyvendina ambicingą projektą „Sūduvis“ – kultūros medžiotojas“, demonstruodamas, kad pakeitęs paskirtį karinis laivas gali atlikti ir kultūros detonatoriaus funkciją: pritraukdamas renginius ir kūrėjus bei praplėsdamas jų raiškos erdvę. Būtent tokia veiklos kryptis greit nuramdė skeptikų saujelę, kuriems kėlė abejonių „Sūduvio“ eksponavimo vieta. „Sūduvis“ ir krantinė šalia jo tampa nauja uostamiesčio kultūros erdve, itin traukiančią miesto gyventojus ir turistus.

Šiam virsmui itin didelę įtaką turėjo Karinių jūrų pajėgų orkestro, vadovaujamo Egidijaus Mikniaus, koncertai „Sūduvio“ denyje. Keturios muzikinės popietės užpildė miesto muzikinių renginių atvirose erdvėse spragą ir per keturis mėnesius spėjo išugdyti savo klausytojų būrį. Orkestras groja laivo, kuris stovi miesto centre, prišvartuotas Danės upėje, antrajame denyje. Muzikantai sako, kad šitaip muzikuoti nėra paprasta, nes neturi kontakto su klausytojais, kurie susirenka krantinėje. Koncertuose diriguojantis orkestro vadovas E. Miknius sako, kad puikiai supranta oktestrantus, bet pats to nepatogumo nepatyria: prieš nuskambant kiekvienam kūriniui jis žaismingai bendrauja su žiūrovais – pristato kūrinį ir atlikėjus, juokauja, nes turi ir humoro dovaną, net įtraukia auditoriją į muzikos atlikimą, leisdamas išbandyti batutą ir pačiam klausytojui ... diriguoti! Kadangi orkestre groja profesionalai, tai jie puikiai susidoroja ir su šiuo išbandymu, suteikdami daug džiaugsmo tiek naujai iškeptam dirigentui, tiek stebinčiai publikai.

Karinių jūrų pajėgų orkestro programoje, atliekamoje laive-muziejuje M52 „Sūduvis“ – nuotaikingi ir melodingi kūrinai, apimantys įvairius žanrus, stilius ir epochas: nuo muzikos iš XIX a. pabaigos kompozitoriaus Antonino Leopoldo Dvoržako žymiausio darbo – simfonijos „Iš Naujojo Pasaulio“, lietuvių liaudies ar popmuzikos dainų popuri iki Pietų Amerikos mambos skambesio. Koncertus papuošia ir solistų pasirodymai: itin publika vertina Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Džiazo katedros vedėjo Kęstučio Sovos saksofono solo su orkestru atliekant lietuvių liaudies dainą „Strazdas“. O Jūros šventės metu orkestras koncertą pradėjo prieš šimtą metų sukurtu nuotaikingu maršu „Valio, Klaipėda“, kurio autorių dar iki šiol gaubia paslapties šydas. Muzikos kūrinys, primenantis istorines kovas dėl Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suvienijimo išplaukė į dienos šviesą Čikagoje – jį savo namuose netikėtai atrado JAV lietuvė. Iš Kintų (Šilutės raj.) kilusi Gerda Gružienė tvarkydama savo namus tarp senų popierių aptiko pageltusį popieriaus lapą su natomis ir užrašu: „Valio, Klaipėda“.

E. Mikniui nekilo abejonių, kad maršas buvo parašytas tarpukariu profesionalaus, kompoziciją išmanančio muzikanto, nes išlaikytos visos žanro taisyklės, o  melodija – paprasta, įsimenanti. Pirmą kartą jis buvo atliktas pirmąją Jūros šventės dieną su jungtiniu muzikantų kolektyvas – Klaipėdos atvadavimui skirtą maršą grojo Škotijos karališkojo jūrų laivyno, Latvijos, Lietuvos, Danijos, JAV karinių jūrų pajėgų Europoje ir Afrikoje varinių pučiamųjų orkestrai.

Kalbėdamas apie tai, kaip galima plėtoti koncertinę programą „Sūduvyje“, E. Miknius akcentavo žanrinę įvairovę: galėtų skambėti atskiros maršų, polkų ar valsų programos. Jų paruošimui reiktų skirti šaltąjį metų laiką.

Dirigentas džiaugiasi ir didžiuojasi, kad palyginti greitai pavyko prisijaukinti naują erdvę ir pritraukti klausytojus. O jo mažasis sūnus, pravažiuojant pro karinį laivą, sako – tėti, tavo laivas.

„Tai man svarbiausias įvertinimas“, – šypsojosi E. Miknius.