Istorija iš gyvenimo

Spektaklio sumanytojas, dramaturgas, lėlių ir scenografijos autorius Linas Zubė su komanda ėmėsi nepatogios ir viešajame diskurse primirštos temos – pokariu vykdytos Klaipėdos krašto autochtonų, dar vadinamų šišioniškiais, kolonizacijos ir naikinimo pasekmių analizės. Spektaklis lėlių teatro priemonėmis permąsto vietinių Klaipėdos krašto gyventojų išstūmimo ir naikinimo procesą pokariu bei išlikusiųjų gyvenimus sovietmečiu ir ankstyvaisiais nepriklausomybės metais.

Spektaklyje L. Zubė pasakoja tikrą, asmenišką istoriją apie kaimynių šišioniškių šeimą. Jis, žemaičių šeimos vaikas, siūlo unikalų žvilgsnį į konfliktą tarp išlikusių vietinių gyventojų ir iš Didžiosios Lietuvos atkilusių naujakurių. Linas, vos aštuonerių, žaisdamas su šišioniškių šeimos jaunesniuoju sūnumi Dietrichu, negali suvokti situacijos rimtumo, tačiau mato draugo senelius, „omą ir opą“, inteligentiškai atrodančius, lyg ne vietoje atsidūrusius vokiškosios kultūros atstovus, pastebi jo dėdę Beno, deviantišką asmenybę, keikiantį „žeimaičius-komunistus“ ir ant stogo keliantį vėliavą su svastika. Beno jam kelia pagrįstą baimę ir užmena klausimą, apie kokią atimtą žemę jis kalba, ir jo paties kaip naujakurio atsakomybę šioje istorijoje. L. Zubė istoriją iš savo gyvenimo pateikia kaip pavyzdį, atskleidžiantį, kaip geopolitiniai procesai veikia šeimų likimus ir kokia sudėtinga yra kolektyvinės atsakomybės problema.

Gyvo ir atgyjančio sandūra

Išplaukę vaikystės prisiminimai, savieksavacijos, automitologizacijos, meninio tyrimo prieigos spektaklyje glaudžiai susipina su siurrealistiniais pasakos apie juodvarnius motyvais. L. Zubė meistriškai kuria subtilias lėlių skulptūras ir kaukes, taip pat scenoje atgaivina buities reliktus – Dietricho namuose rastą kėdę ir esminiu scenografijos elementu tampančias duris iš XIX a. pradžioje statytos mokyklos, kurią lankė abiejų šeimų vaikai. Scenoje jos ne tik virsta stalu, krūmais, mašinos kapotu, L. Zubė jomis griežia kaip instrumentu. Jos tampa vienu pagrindinių spektaklio personažų, bylojančių neverbaline kalba. Tokia gyvo ir atgyjančio sandūra šiame spektaklyje, kaip ir ankstesniuose L. Zubės darbuose, ypač ryški. Pirmajame savo spektaklyje suaugusiesiems ir jaunimui jis ne tik šnekasi su lėlėmis, bet ir su jomis kartu geria vyną, taip meistriškai išnaudodamas, net plėsdamas lėlių teatro raiškos galimybes. Galbūt todėl po premjeros filosofas Liutauras Degėsys rašė, kad tai „performansas, spektaklis, fejerija, misterija ir aukojimas“.

Spektaklio scenografiją papildo sceną uždarančios sienos iš marlės – ekranai svaiginančioms Donato Bielkausko vaizdo projekcijoms, kuriose realistiški užliejamų pievų ir sugriuvusių Klaipėdos krašto gyventojų namų vaizdai pamažu iškraipomi ir moduliuojami keičiant greitį ar mastelį, virsta erdviniu personažų pakeistos psichinės būklės atspindžiu, užsupančiu publiką. Panašiai ir Adomo Zubės sukurtas spektaklio garso takelis. Paremtas dviejų instrumentų – citros ir savaip perkonstruoto akordeono – duetu, jis balansuoja tarp atpažįstamų Klaipėdos krašto dermių ir aštrių, nešvarių, išplėstinėmis technikomis sukurtų sąskambių, taip dar pastiprindamas tradicijos mutavimo įspūdį.

Nuoširdžios atgailos aktas

„Tvarstydami jų kėdes, minėdami ir apmąstydami šio krašto žmonių istorijas, bent iš dalies kompensuojame jiems padarytą skriaudą, jaukinamės šį kraštą, atperkame savo kaltę be kaltės prieš žmones, kurie neatlaikė istorijos smūgių“, – prieš spektaklio premjerą sakė L. Zubė.

Anot jo, „Šišion“ yra nuoširdžios atgailos aktas, drąsus žingsnis prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti už kolektyviai padarytą žalą, scenoje iškelti šišioniškių žodžius ir gyvenimus. Šiuo požiūriu šiandien jis įgauna aktualumo ir Rusijos karo Ukrainoje kontekste. Vedami imperialistinių ambicijų, Rusijos kariai griauna ir okupuoja ištisus Ukrainos regionus, bando „denacifikuoti“, o iš tiesų deukrainizuoti jų gyventojus. Spektaklis, Priekulėje pristatytas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečio išvakarėse, lyg teigia, kad prieš imperialistines jėgas, tokias kaip Rusija, galima laimėti tik tuomet, kai žmonės sugebės įsisąmoninti nepatogią tiesą, kad ir Lietuvoje esama kolaboracijos ir kolonizavimo žaizdų.

Bilietus platina „Bilietai.lt“.