Parodoje, kuri veiks iki spalio 28-osios, dalyvauja studiją lankantys Sonata Mūrinienė, Nikita Gojevičius ir Ara Budreckienė.

Apie tapybos studiją

„Manęs dažnai klausia pagal kokią metodiką vedu seminarus. Nieko kita nelieka atsakyti, kaip – pagal savą, – pasakojo studijos vadovė D.Kirkutienė. – Iš tiesų tai mano pačios atradimai. Pradėjau apgraibomis, tik iš didelio netvėrimo savame kailyje, kai užsiimant tuo, kuo labiausiai mėgstu – tapyba, vis pagalvodavau – kiek žmonės praranda, nes to nedaro. Ir tai nestebina. Juk daugelio nuomone tapyba – šventas reikalas. Kaip galima va taip paimti ir tapyti?

Galima. Mano seminaruose žmonės tapo. Pirmą kartą ant drobės, su dažais išreiškia savo emocijas. Daugeliui net stovėjimas prie molberto – jau įvykis. Čia ne dailės mokykla. Tai kūrybos studija. Tai tapymas „iš galvos“. Mes stengiamės perteikti vaizdus, esančius mūsų atmintyje.

Kaip atpažįstamos gėlės? Iš jų formos ir spalvos. Kaip atpažįstame jūrą? Iš tolių, erdvių ir spalvos... Pabandome?

Žingsnis po žingsnio atsiskleidžia stebuklai: dažai sugeba maišytis, teptukas ir mentelė pradeda klausyti rankos, drobėje atsiveria perspektyva, teisingai sugula šešėliai ir šviesa. Mes kalbame apie kompoziciją, aptariame spalvinius sprendimus.  Bandau suprasti ir pajausti kiekvieną čia besilankantį – ko žmogus atėjo? Gal tik išmėginti, gal tik dėl vieno vienintelio paveikslo, o gal taip atitrūksta nuo savų rūpesčių ar nori išmokti ir suprasti daugiau? Pradžia visų panaši, retas kuris iš karto atsipalaiduoja, čia kaip meditacija, iš karto neišmoksi, bet nepabandęs nesužinosi. O kuo toliau, tuo lengviau arba sunkiau, nes norisi daugiau. Ir kūrybinės kančios mus lydi. Būna slenksčiai, laipteliai, jei nepasiduodi – užlipi ir perlipi.      

Ką duoda tokie užsiėmimai? Pirmiausia tai, kad į namus ateina paveikslai. Savi, mieli.

Pradėję tapyti kitaip matome pasaulį, gamtą. Tampame pastabesni, jautresni spalvai, formai, apšvietimui. Kūrybiškumą pritaikome ir kasdieniniame gyvenime – buityje, aprangoje, įvairiose situacijose, net spręsdami problemas.  

Tapant labai svarbu parodyti savo požiūrį į vienus ar kitus dalykus. Savaip, tegu netobulai, bet ir neprimityviai. Neiliustruojant, bet parodant - tai mano pasaulis. Būna, kad nenori jo tokio priimti – neigia. Nesąmonė, man nieko neišėjo...Ir sunku įtikinti, kad tai nėra blogai, vadinasi dar tokio savęs nepažįsti. Dažniausiai reikia nugalėti vieną iš dviejų –arba puikybę – kai turėjo išeiti, o neišeina ir dėl to kaltas ne jis pats, arba per mažą savivertę – aš nieko nemoku. Kai sugebama savęs nevertinti, pažiūrėti atlaidžiai su meile – gimsta nuostabūs paveikslai.“

Apie parodos autorius

S.Mūrinienė tapo jau trečius metus ir yra viena nuosekliausių tapytojų. Tai moteris, kuri ieško atsakymų į vis iškylančius klausimus. Žinoma, kad tai didelė vertybė. Ji smalsi, užsispyrusi, kartais tiesmuka, bet visada kūrybinga, priimanti visa, kas nauja, – mintis, idėjas, technikas. Iš darbų matyti, kiek periodų jau yra praėjusi ir vis dar ieško savo braižo, savų temų ir koloritų.

N.Gojevičius intensyviai tapo vienerius metus. Labiau linkęs į realizmą, bet jam puikiai sekasi pagauti emociją, akimirką. Nikita mėgsta tvarkingą, lygų potėpį ir tik kartais išlaisvina save, lyg numoja ranka į tai, kas nepavyksta, o tada paveikslai ir pavyksta.

 A.Budreckienė pradėjo savo kelią nuo  pirmojo meno studijos seminaro ir jau treti metai eina tuo keliu. „Gera stebėti, kaip keičiasi Aros nuotaikos, kaip sluoksniuojasi periodai – spalviniai ir teminiai. Ara tapo atsipalaidavusi, dažniausiai galvodama apie patį procesą, tapydama „beleką“. Ir tai tampa miesteliais, laivais, medžiais. Į seminarus ji įneša atsipalaidavimo, nesureikšminimo nuotaikas. Tai veda prie įdomių ir netikėtų sprendimų“, – teigė studijos vadovė tapytoja D.Kirkutienė.