– Gimėte Kauno rajone, Kulautuvoje, gyvenote Kaune, o nuo 1997-ųjų – Klaipėdoje. Ar kaunietė jau tapo tikra klaipėdiete?

– Klaipėdietė esu pagal gyvenamąją vietą. Aš vis tiek – iš Kulautuvos, ten mano šaknys, mano namai. Kaunas buvo tas pats, kas dabar yra Klaipėda, – vieta, kurioje gyvenu.

Aš sėsli, todėl atvažiavusi į Klaipėdą iš pradžių jaučiausi blogai – tarsi emigrantė. Jei šalia būtų buvę mano senieji draugai, pažįstami, tada kas kita... Todėl ėmiau specialiai kurti savo draugų ir pažįstamų ratą: vaikščiojau į sporto klubą, renginius – visur, kur galėjau susipažinti.

Kai atvažiuodavau iš Kauno į Klaipėdą paviešėti, man čia patikdavo. Na, kaip čia pasakius... Man atrodė, kad klaipėdiečiai turi daugiau miestiškumo. Bet kai pagyvenau... Dabar man Kaunas atrodo kitaip. Labai džiaugiuosi juo. Kai su savo studijos tapytojais susiruošiame į parodas čia, visuomet jiems su didele meile parodau savo miestą.

Tai, ką dabar darau, visą laiką norėjau daryti. Gal bijojau, kad tai bus niekam nesuprantama, niekam nereikalinga. Bet viskam ateina savas laikas.

– Kaip manote, ar miestas uždeda žymę jame gyvenantiems žmonėms?

– Manau, kad žymę uždeda ne tiek pats miestas, kiek veikla ir aplinka, kurioje tu sukiesi.

– Vilniaus dailės institute įgijote dailininkės-tekstilininkės specialybę, tapėte ant šilko, modeliavote drabužius. Įkūrėte drabužių dizaino saloną, dailės galeriją. Dar dirbote floriste-dizainere, parašėte knygą... Esate žmogus-orkestras ar nesiliaujate ieškojusi savęs?

– Nesu orkestras (juokiasi). Kažkur perskaičiau, kad vieni žmonės bręsta labai anksti, kiti – labai vėlai. Aš – iš pastarųjų. Kai buvau aštuoniolikos, pasirinkti profesiją buvo labai sunku. Atrodytų atvirkščiai: giminėje – beveik vien medikai, man tarsi savaime suprantamas turėjo būti šis pasirinkimas...

Tačiau buvo giminėje ir meniškų genų: tėtis ir senelis – muzikantai, močiutė kūrė eiles. Mudvi su vyresniąja sese augome meniškoje aplinkoje. Abi mėgome piešti, bet kad tai galėtų būti profesija, nebuvo net tokios minties.

Ir staiga mano sesuo, kuri jau buvo įstojusi į tuometį Politechnikos institutą, meta studijas ir nueina į keramiką (Daiva Ramoškaitė yra garsi Lietuvos keramikė – aut. past.). Žinoma, ir aš – iš paskos, į Dailės institutą. Pasirinkau tekstilę, nors mane traukė tapyba. Tuomet man atrodė, kad tapyba – vyrų reikalas.

Tai, ką dabar darau, visą laiką norėjau daryti. Gal bijojau, kad tai bus niekam nesuprantama, niekam nereikalinga. Bet viskam ateina savas laikas.

– Dabar gyvenate pilnatvės laiką: vieną po kitos rengiate personalines tapybos darbų parodas, turite gausų būrį jūsų talento gerbėjų, o šį rudenį savo tapybą pristatėte Paryžiuje, Montparnaso galerijoje. Tai dailininkui – šlovės olimpas?

– Turbūt dabar turėčiau kažką labai protingai pasakyti (juokiasi)... Viskas daug paprasčiau. Kai skulptorius Klaudijus Pūdymas pasiūlė prisijungti prie jo parodos Montparnaso galerijoje – norėjo, kad ant sienų būtų eksponuojama tapyba, iš pradžių dar svarsčiau. Parodų šiemet turėjau labai daug, ką tik personalinę buvau surengusi. Abejojau, ar turėsiu ką parodyti.

O Klaudijus neleido dvejoti, sako, visko tu čia turi. Prifotografavo mano darbų ir išsiuntė peržiūrai. Tuo metu dar ir galeristė iš Vilniaus pasirinko nemažai darbų. "Palauk, – sako ji man, – o ką tu į Paryžių veši?" Išties, pasižiūrėjau, kad kažkoks kratinys telikęs... Taip vienu ypu per vasarą padariau vientisą parodą specialiai Paryžiui.

Etapas: D.Kirkutienė yra susiformavusi savitą braižą – tapybą kvadratėliais, jų dėliojimą mozaikos principu, tarsi virtualų audimą. Tačiau išbandžiusi abstrakcijų liejimą, prie kvadratėlių nebegrįžta. Asmeninio archyvo nuotr.

– Iškart po parodos atidarymo prisipažinote, kad tąkart iš jaudulio viskas skendėjo kaip rūke. O kaip jautėtės Paryžiuje?

– Paryžiuje buvau jau ketvirtą kartą. Ne iškart jį prisijaukinau. Nei pirmą, nei antrą kartą nepatiko. O trečią jau viskas buvo kitaip. Tam tereikėjo labai nedaug... Dabar visiems sakau: liaukitės lakstę po visus lankytinus objektus, verčiau pajuskite Paryžių.

Aš tai ir padariau tą trečiąjį kartą jame viešėdama. Tiesiog pasiėmiau knygą, atsisėdau ant suoliuko šalia Eliziejaus laukų ir skaičiau sau, vis pakeldama akis nuo knygos. Tada dar kartą įsitikinau: nereikia visko pamatyti, reikia tik pajusti, kad tai tavo.

Ketvirtąjį kartą jau važiavau kaip į man patinkantį miestą. Nors, tiesą pasakius, yra tokių miestų, kurių nė jaukintis nereikia, juose iškart pasijutau gerai. Barselona, Roma – tai miestai, kuriuose man labai gera.

– Dar vienas svarbus šių metų įvykis – "Dalios meno studijos" penkmetis. Kokia jos įkūrimo istorija?

– Aš visada pagalvodavau: kiek daug emocijų neatranda žmonės, kurie netapo. Juk daugelio nuomone, tapyba – šventas reikalas. Kaip galima va taip paimti ir tapyti?! Galima! Iš to noro, kad žmonės galėtų prisiliesti prie tapymo, netvėriau savyje. Pradėjau apgraibomis, nuo fraktalų spalvinimo. O po kelių užsiėmimų jau žinojau, kokia turi būti mano studija.

Tai – ne dailės mokykla, būtent – kūrybos studija. Manęs dažnai klausia, ar aš mokau tapyti, kokią metodiką taikau. Ne, nemokau tapyti ir jokios metodikos netaikau. Ir tai – ne dailės terapija. Aš tiesiog leidžiu pabūti tapyboje.

Tapydamas žmogus daug sužino apie spalvas, derinius, kompoziciją, perspektyvą, bet tai negali būti sudėliota į pamokas. Aš raginu viską daryti su meile: su meile rinktis teptukus, dėti pirmą dažų sluoksnį. Išreikšdamas savo emocijas spalvomis žmogus išdrįsta pasirodyti toks, koks yra iš tikrųjų, atranda savyje harmoniją, išlaisvina kūrybiškumą. Tapymas yra vienas iš būdų naujai pamatyti pasaulį.

Jūra man dovanoja laisvės pojūtį.

– Viena jūsų tapybos gerbėjų yra pasakiusi, kad jei kada nors susižavės abstrakcijomis, tai tik dėl jūsų kūrinių. Kodėl renkatės abstrakcijas?

– Kodėl abstrakcijos? Abstrakcija pasako daugiau, nei techniškai gerai atliktas realybės vaizdas. Mes visi turime gerus telefonus, kurie puikiai fotografuoja. Galime pasidaryti tokių nuostabių vaizdų! Bet man reikia ne tikrovės kopijos, o jausmo, požiūrio. Abstrakcija kuria savo realybę ir tu kuri tą realybę. Ir žiūrovas kuria, nes jo fantazija tarsi atrakinama.

– Ar menininkams šiandien sunku Lietuvoje?

– Nėra lengva. Menininkai dabar yra tarsi aptarnaujantis personalas. Vertinami pirkėjai, nes jie turi pinigų pirkti meną, o jau meno tai mes turim!.. Jei tave pastebės, būsi labiau vertinamas, vadinasi, ir perkamas. O jei dirbsi tyliai, nors ir genialiai, bet nepastebėtas, niekas tavęs ir nepirks.

Žmonėms reikia kelrodžio. Juk visame kame egzistuoja mados. Taip ir mene: kam galvoti, kas patinka, jei yra tai, kas madinga. Tiesa, aš dabar madoj (juokiasi)!

– "Laisvi menininkai laisvai gali gerti kavą antradienio vidurdienį prie jūros" – taip parašėte po viena nuotrauka iš pajūrio. Dalia ir jūra – koks tai santykis?

– Jūra man dovanoja laisvės pojūtį. Niekas nevaržo tavo žvilgsnio, gali ganyti akis po tolius... Vaikystėje augau pušynų ir panemunės pievų apsuptyje. Kelis kartus per savaitę bėgdavau į pievą, nes man reikėdavo ištrūkti iš po to pušų "stogo", pasivaikščioti, išsivėdinti, pajusti laisvę.

Startas: prie Montparnaso galerijos Paryžiuje, kur buvo eksponuota D.Kirkutienės tapyba. Asmeninio archyvo nuotr.

– Esate ir romano "Eilėje prie laimės" autorė. Prie jo atsiradimo nemenkai prisidėjo ir jūsų dėdė garsusis širdies chirurgas akademikas Jurgis Brėdikis. Padėkite skaitytojams suprasti – kuo?

– Jis nuo vaikystės man buvo darbštumo pavyzdys. Vis dirbo ir dirbo, ir dabar, sulaukęs devyniasdešimties, yra toks pat. Dėdė – daugybės monografijų ir vadovėlių autorius, o garbiame amžiuje ėmė rašyti romanus, beletristiką. Tai man buvo didelis padrąsinimas imtis to, kas nesusiję su daile.

– "Gal kada nors subręsiu antrai knygai" – pasigavusi šiuos jūsų anksčiau ištartus žodžius klausiu: ar subrendote?

Kalėdas. Labai svarbu sustoti, susidėlioti, įvertinti, kas buvo gerai, o kas – blogai. O gal tai, kas buvo blogai, yra gerai?

– Ir dėdė manęs visada paklausia, ar tu nerašai. Ir visada gauna tą patį atsakymą: dar ne, palauksiu jūsų metų. Jaučiu, kad dar ne laikas. Parašiusi turiu nemažai, bet dar nėra motyvacijos tai spausdinti.

Negaliu balansuoti tarp dviejų dalykų. Dabar aš noriu tapyti. Kai tą knygą rašiau, nebuvo tiek rašančiųjų, kaip dabar. Dabar visko yra pernelyg daug. Ir knygų gerų – daug. Jei neparašysiu geriau, kam rašyti?

– Šeimoje yra dar vienas garsus kardiologas – jūsų vyras Algimantas Kirkutis, su kuriuo prieš penkerius metus pasukote skirtingais keliais. Tačiau stebint iš šalies atrodo, kad gyvenate pilnatvės gyvenimą, nuo jūsų veido nedingsta šypsena.

– Niekada nevaikščiojau apsiblaususi: kodėl kitiems rodyti blogą nuotaiką? Ir sprendimas pasukti skirtingais keliais atėjo tada, kai suvokiau, kad iš mūsų gyvenimo dingo juokas. Skaudėjo? Taip, kitaip ir būti negali. Juk drauge pragyvenome beveik keturiasdešimt metų.

Užauginome du nuostabius vaikus Ievą ir Daumantą. Dabar jau jie augina savuosius. Trys anūkai – didelis džiaugsmas. Aš – mamutė! Iš pradžių vyriausias anūkas, kuriam greit aštuoneri, mane muma vadino.

– Kokie dar jūsų namų džiaugsmai?

– Mėgstu auginti gėles, turiu nedidelę oranžeriją. Žiemą ten ir koks pomidoras sunoksta. Man patinka rūpintis augalais. Kiekvienas jų turi savo istoriją: vieną draugė padovanojo, kitą iš lapo išauginau, trečias dar iš bendrabučio atkeliavo...

– Kalėdos jums – šurmulys ar stabtelėjimas?

– Pačios Kalėdos, žinoma, šurmulys – vaikai, anūkai, juokas, klegesys. Kartais tarsi praplaukiu per daug nesusimąstydama. O tada, viskam pasibaigus, žinoma, – apmąstymų stotelė.

Tik aš taip stabtelėti stengiuosi nuolat, ne tik per Kalėdas. Labai svarbu sustoti, susidėlioti, įvertinti, kas buvo gerai, o kas – blogai. O gal tai, kas buvo blogai, yra gerai?