„Jokie pinigai ar pasiektos ambicijos negali atpirkti to begalinio malonumo dalintis muzika, menu ir asmenine kūryba su tais žmonėmis, kurie ją myli ir vertina taip, kaip tu pats“, - sakė V.Miškūnaitė.

Neseniai paskelbta, kad V.Miškūnaitė už Džuljetos vaidmenį operoje „Kapulečiai ir Montekiai“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Už šį vaidmenį jai skirtas ir 2017-ųjų Metų operos solistės titulas.  Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras 2015-aisiais paskelbė Viktoriją metų soliste, o 2016 metais atlikėja buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už Manon Lescaut vaidmenį J. Massenet operoje „Manon“. Įvairiausių titulų „persekiojamą“ V.Miškūnaitę bus galima išvysti Kaune kovo 27 d.  atliekant Kristinos partiją operoje „Prūsai“.

– Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatyta patriotinė-istorinė G. Kuprevičiaus opera "Prūsai", skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. G.Kuprevičiaus dedikacija skelbia: "Išnykusiųjų atminimui, nykstančiųjų perspėjimui". Ar sunku buvo kurti Herkaus Manto mylimosios Kristinos vaidmenį?

– G. Kuprevičius ypatingas kompozitorius mano, kaip operos solistės, karjeroje. 2007 metais, dar būdama LMTA bakalauro studentė, pirmą kartą debiutavau profesionaliojoje scenoje – Lietuvos Nacionalinėje filharmonijoje, būtent G. Kuprevičiaus miuzikle vaikams „Kirvirsavero saloje“, pagrindiniame Pepės Ilgakojinės vaidmenyje. Taigi jau tada teko artimiau susipažinti su šio kompozitoriaus kūryba.

2017 metais dainavau  premjerinėje G.Kuprevičiaus tezių operoje „Liuterio durys“, kur atlikau Katerinos von Boros vaidmenį. Dabar „Prūsų“ pastatymas. Graži seka. Įdomiausia, kad 1997 metais, kuomet įvyko šio veikalo premjera, Kristinos vaidmenį jame atliko mano  vokalo pedagogė prof. Asta Krikščiūnaitė. Tokiu būdu turime gražią kartų kaitą: operos atgimimas ne tik režisūrine, bet ir muzikine prasme.

Mąsčiau gal Kristinos vaidmenį ruošti kartu su A.Krikščiūnaite, bet po to apsigalvojau ir nutariau pabandyti savarankiškai surasti raktą į personažą, neturint jokių išankstinių užuominų ar pirmo pastatymo nuorodų. Norėjau atrasti savo braižą Režisierius Gediminas Šeduikis nuo pat pradžių akcentavo, kad šitie „Prūsai“ nėra spektaklio atstatymas, o visiškai naujas, švarus kūrybinis darbas.

– Ar jums artima patriotiškumo savo šaliai tema? Kuo jums ypatinga ar išsiskiria iš kitų ši opera?

– Tai ne pirmas kartas, kada dalyvauju istorinio siužeto veikalo pastatyme (G. Verdi „Don Karlas, LNOBT), tačiau pirmas kartas, kai libretas yra tiesiogiai susijęs su Lietuvos istorija, iš dalies mūsų tautos  praeitimi. Mane nepaprastai įkvepia tokia galimybė kūrybiškai prisiliesti prie muzikinio liudijimo. Opera parašyta pagal J.Grušo tragediją, kurią autorius savo ruožtu rašė remdamasis germanų kronikomis, taigi, tikrais įvykiais. Iš tikrųjų, prieš pakylant teatro uždangai, turbūt kaip filme, turėtų pasirodyti subtitrai su užrašu „sukurta, remiantis tikrais faktais“. Gal tuomet žiūrovas galės atidžiau įsiklausyti į užkoduotą svarbią žinią tautai, kurią norėjo perduoti mums autorius ir pažvelgti į šią operą ne kaip į pramoginį reginį, bet kaip į gilią didaktinę prasmę turintį turinį.

Mane labai paveikė šita istorija ir aš susimąsčiau apie lietuvių tautos likimą, dabartinę situaciją, apie tokius retorinius klausimus, kas yra pilietiškumas, kultūra ir kaip kiekvienas iš mūsų įtakojame savo šalies ateitį.

– Ar esate patenkinta bendradarbiavimu su operos „Prūsai“ režisieriumi Gediminu Šeduikiu, dirigentu Tomu Ambrozaičiu? Kaip dažnai jums teko vykti į uostamiestį repeticijoms?

– Apie nieką geresnio negalėčiau net svajoti. G. Šeduikis yra mano mylimiausias operos režisierius Lietuvoje, o maestro T. Ambrozaitis – mylimiausias dirigentas. Jie abu yra nepaprastai kūrybingi savo srities profesionalai. Man patinka dirbti su savo bendraamžiais, galbūt todėl, kad sutampa mūsų meniniai lūkesčiai, muzikinė estetika ir mes kartu kuriame bendrą paveikslą tarsi be jokių pastangų. Šiuo atveju kūrybinis darbas verda ne tik repeticijų metu: dažnai tarp jų ar net vėlai vakare kartu susėdę daug diskutuojame, kalbamės apie personažų linijas, baltų simboliką, gilinamės į ne tokį jau ir paprastą muzikinį tekstą. Kartais net švelniai pasiginčijame beieškodami geriausių sprendimų, tačiau rezultatai neretai pranoksta lūkesčius. Tokia komandinė atmosfera labai įkvepia ir suteikia kūrybinio „draivo”. Tuomet jautiesi ne tik savo konkretaus personažo kūrėjas, bet ir bendrai viso pastatymo dalis. Tiesą sakant, tokia galimybė pasitaiko itin retai, todėl nepaprastai ją vertinu ir galiu pasakyti, kad tai, ko gero, pats kūrybiškiausias pastatymo procesas, kokiame tik yra tekę dalyvauti.

Dirigentas T. Ambrozaitis taip pat yra labai lankstus, nepaprastai muzikalus ir nebijantis eksperimentuoti. Norint atrasti G. Kuprevičiaus muziką tai yra tiesiog būtina daryti! Man labai gera, kad galime kartu ieškoti ir rasti kūrybinių sprendimų. Kaip ir minėjau anksčiau, darbas su tokiais žmonėmis yra tiesiog Dievo dovana.

Į repeticijas tenka važinėti dažnai, mėnesį prieš premjerą pragyvenau tarp Vilniaus ir Klaipėdos, „besimėtydama“ kaip mano herojė Kristina… Tikiu, kad įdėtas darbas ir laikas nebuvo veltui, ir žiūrovai įvertins mūsų kūrybinių kančių bei džiaugsmų rezultatus.

– Spektaklio „Prūsai“ kostiumų dailininkė garsi šalies dizainerė Sandra Straukaitė. Kaip vertinate savo sceninius rūbus?

– Džiaugiuosi susipažinusi su dizainere S. Straukaite. Ji nuostabi! Režisierius G. Šeduikis mėgsta minimalistinę scenografiją ir turbūt todėl pasirinko būtent ją spektaklio kostiumams kurti. Kostiumai konceptualūs, stilizuoto viduramžių stiliaus, ganėtinai ryškių, drąsių spalvų ir išlaikytų skulptūrinių formų. Man patinka, kad Sandra kuria nesustodama. Ji kaip Coco Chanel: neatsitraukdama, „ant žmogaus“ nukerpa, prisiuva. Ji labai lanksti ir kūrybiška. Kristinos kostiumas baltas. Galbūt norėta pabrėžti personažo nekaltumą, jog Kristina yra tiesiog auka visomis prasmėmis – likimo ir Dievų; gal žmonių trumparegiškumo ir asmeninių ambicijų, gal auka ateities kartoms, kad sulig ja liautųsi beprasmis kraujo liejimas… Manau, balta spalva šiuo atveju yra labai simbolinė, nors apskritai šiame pastatyme yra labai daug simbolikos. Žiūrovams palikta daug peno pamąstymams.

– Kaip pavyksta nesusipainioti libretų tekstuose (tai ypač domina jaunuosius skaitytojus)? Ar operos scenos grandams ir primadonoms pasitaiko nuotykių: pvz. išeina į sceną ir pamiršti tekstą, neklauso balsas ir pan.? Kaip sukatės iš keblios situacijos?

– Kaip jums pavyksta nesupainioti skirtingų knygų istorijų? Pvz. Hario Poterio ir Žiedų valdovo? Kai įsigilini į konkretų siužetą, pažodžiui išsiverti tekstą, tai niekuomet žodžių ir nepainioji. Žinoma, būna kartais, jei seniai nedainavęs kokios operos, bandai ją prisiminti, tai pagal prasmę prikuri naujų sakinių.. Bet dažniausiai taip nebūna. Scenoje dažniau nutinka visokie netikėti dalykai – tai užkliūvi už ko nors, tai liemenėlė atsisega, tai suknelė įplyšta, o kartais tekstą pamiršta tavo kolegos! Tuomet tenka improvizuoti – kažką kurti čia ir dabar. Man baisiausias įvykis nutiko, kai vieną kartą po pertraukos vėlavau išeiti į sceną. Man keitė suknelę, grimą, o grimuotojų kambaryje buvo pritildytas radijo garsas (paprastai būna įjungta tiesioginė garso transliacija iš scenos, kad atlikėjai galėtų sekti spektaklio eigą). Taigi negirdėjau, kad man jau reikia pasirodyti...

– Kokiose žymiausiose Europos ar pasaulio scenose teko dainuoti?

– Dar studijų metais, kai dirbau ECA (Europa Chor Akademie) jau turėjau galimybę pasidžiaugti didžiosiomis scenomis: Berlyno filharmonija, Madrido Real teatru, Strasbūro Karališkaisiais Muzikos Rūmais, Leipcigo Gewandhaus sale, taip pat teko dalyvauti Liucernos bei Zalcburgo festivaliuose. Kaip solistė dainavau Talino, Rygos operos teatruose, taip pat Šveicarijos bei Italijos scenose.

– Kur veda jūsų svajonės?

– Kur mane veda svajonės? Nežinau… Seniau turėjau jų daug ir didelių. Dabar mano didžiausia svajonė yra tiesiog dirbti mylimą darbą maksimaliai gerai bei turėti galimybę kurti ir tobulėti kartu su pačiais geriausiais operos pasaulio profesionalais. Darbas su tokiais menininkais įkvepia. Jokie pinigai ar pasiektos ambicijos negali atpirkti to begalinio malonumo dalintis muzika, menu ir asmenine kūryba su tais žmonėmis, kurie ją myli ir vertina taip, kaip tu pats. Esu proceso žmogus – man kur kas svarbesnis yra pats kelias bei pakeliui sutikti žmonės, kurie ilgainiui galbūt net tampa gyvenimo bendrakeleiviais, nei tik kelionės tikslas. Rezultatas mane džiugina tik tiek, kiek tai džiugina klausytojus bei žiūrovus. Galų gale, juk tai jiems skiriu šią savo dovaną.

– 2015 m. už Manon vaidmenį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre esate išrinkta Metų operos soliste, 2016 m. pelnėte Auksinį scenos kryžių, o 2017 m. vėl išrinkta Metų operos soliste. Kaip juos vertinate? Kokių apdovanojimų siekiate, jei galite išduoti? Kokie apdovanojimai  operos dainininkams siekiamybė?

– Aš nesiekiu jokių apdovanojimų. Pasakyti, kad jie man nieko nereiškia taip pat negalėčiau. Be jokios abejonės, man yra svarbūs visi oficialūs įvertinimai ir esu dėkinga už juos. Labiausiai man gera žinoti, kad žmonėms patinka tai, ką darau. Į savo darbą įdedu net ne dalelę, o visą save – savo jaunystę, talentą, protą, žinias, širdį, tai ką turiu šiandien ir tai, ko dar neturiu, bet įgyju pakeliui, kurdama naujus vaidmenis. Didžiausias apdovanojimas man yra jausmas, kad kaskart išeidama į sceną tobulėju ir galiu nesustodama kurti, visokeriopai save turtinti ir augti visų pirma kaip žmogus. Man didžiausias įvertinimas po kiekvieno spektaklio ar koncerto matyti laime spindinčias žiūrovų akis – apie ką daugiau menininkas galėtų svajoti? Nebent būti dar labiau kažkuo naudingesniu pasauliui.

– Kaip sekasi derinti motinystę ir aktyvų, daug dvasinių ir fizinių pastangų reikalaujantį darbą?

– Kažkada seniai, kai eilinį sekmadienį turėjau keltis ryte ir eiti repetuoti, palikdama namiškius smagiai „savaitgaliauti“ namuose, mano mažoji man pasakė: „Mama, mesk tu tą teatrą ir susirask normalų darbą“. (Juokiasi – aut.past.) Sunkiausia, ko gero, yra derinti darbo grafiką. Juk dažniausiai visi spektakliai, koncertai būna vakarais, savaitgaliais ar per šventes. Aš tikrai nieko prieš koncertuoti išeiginėmis dienomis ar per valstybines šventes, nes toks jau mūsų atlikėjų darbas. Tačiau, mano manymu, repetuoti savaitgaliais nederėtų... Pagal galimybes stengiuosi planuoti repeticijas darbo dienomis. Juk savaitgaliai yra šeimos dienos ir man gyvybiškai svarbu tą šventą laiką praleisti su vaikais. Aš manau, kad mes, suaugusieji, apskritai per mažai skiriame dėmesio savo vaikams, dažnai pasiteisindami dideliu darbo krūviu, stresu, blogu darbdaviu, mažu atlyginimu ir pan. Esu tokios nuomonės, kad laiko savo mažiesiems visada turime atrasti, nesvarbu, kokį darbą bedirbtume, net ir tokį beprotiškai chaotišką kaip menininko. Vaikai turi augti mylimi ir prižiūrėti ne močiučių ar tetų, o mamos ir tėčio, nes būtent jaunoji karta yra mūsų ateitis. Ne tik mūsų asmeniškai, bet ir mūsų tautos, pasaulio ateitis. Man patinka leisti laiką su vaikais. Vasarą, kai tenka važiuoti į užsienį dirbti kokiame operos pastatyme, mes važiuojame visi kartu, po įtempto darbymečio būtinai bent savaitę skiriame tik atostogoms ir pramogoms. Vaikai yra jėga!

– Ne paslaptis, kad šalies operos dainininkai veržiasi išvyksti į užsienį dėl didesnio uždarbio. Ką apie tai manote jūs?

– Į šitą klausimą galėčiau atsakyti dvejopai. Viena vertus, gali pasirodyti, kad užsienyje rasti darbo yra labai sunku ir, solistai, kurie išvažiuoja ten dirbti, yra daugiau pasiekę ir vertesni už tuos, kurie lieka Lietuvoje. Kita vertus, žinant priežodį, kad savame krašte pranašu nebūsi, tenka sutikti su tuo, kad gimtojoje šalyje vis dėlto nėra taip lengva pelnyti pripažinimą... Lietuvoje vis dar gaji sovietiška nuomonė, kad importinė prekė yra geresnė ir geidžiamesnė. Natūralu, kad ir kolegos iš užsienio yra labiau vertinami. Iš kitos pusės, jie retai pas mus atvažiuoja, taigi jie yra labiau pasiilgstami. Aš manau, kad operos pasaulio rinka yra daugiau mažiau vienoda visur, tik skirtumas, apie kokio lygio teatrus mes kalbame ir kokie yra darbdavių lūkesčiai bei finansinės galimybės.

Mūsų šalyje, ne paslaptis, kultūra nėra labiausiai finansuojama sritis, tad ir menininkų bei atlikėjų honorarai, palyginti su užsienio šalimis, yra, sakykime, kuklūs. Ieškoti laimės užsienyje skatina du dalykai: arba neviltis, arba ambicijos. Pažįstu visokių muzikantų, ir tokių, kurie išvyko svetur neradę darbo Lietuvoje, ir tokių, kurie turėjo didelių siekių.

Bet tiesa, kad atlikėjai, kaip ir bet kurios kitos profesijos atstovai dairosi didesnio uždarbio. Juk užsienyje už tą patį darbą gautum net penkiskart daugiau. Aš kuo toliau, tuo labiau pastebiu savyje augančius patriotizmo bruožus. Galbūt manyje didžiausią lūžį padarė pusės metų studijos pagal ERASMUS programą Štutgarte ar mano darbas Graikijoje? Nuo to laiko širdyje tikrąja ta žodžio prasme gimė meilė Tėvynei. Aš noriu gyventi, dirbti ir kurti Lietuvai. Aš myliu Lietuvą! Kodėl aš turėčiau savo talentą parduoti svetimšaliams? Noriu prisidėti prie savo šalies kultūros augimo, dovanoti save tautiečiams. Juk meilė ir yra tas jausmas, kuris yra alogiškas, neracionalus, bet toks stiprus atsidavimo jausmas, kurio tiesiog negali ignoruoti. Žinoma, aš važiuosiu dirbti į užsienį, bet tik tam, kad pasisemti patirties, profesionalumo, o grįžusi galėčiau dalintis patobulintais gebėjimais bei naujais įspūdžiais mūsų scenoje.