Jį, vilkintį raudonais džinsais ir laikantį du languotus lagaminus, į Klaipėdą atvežė pakeleivingas automobilis. Dabar pats tokiems sustoja ir iš čia išvykti net nesvarsto. Nusprendęs mokytis sportinių šokių jau beveik du dešimtmečius dirba Klaipėdos muzikiniame teatre – pakerėjo teatro abstrakcijos. Dabar donkichotiškojo Šerloko Holmso – Aurelijaus Liškausko namuose laukia žmona ir dukra, o galvoje virte verda tūkstančiai planų ir idėjų. Naktį taip pat.

Atvyko pakeleivingu automobiliu

– Kaip net iš Utenos atkakote į pajūrį?

– Tranzavau. Jau paskutinėse mokyklos klasėse žinojau, kad su mokslais nieko gero neišeis. Kadangi tada jau buvau aštuonerius metus šokęs sportinius šokius, pamaniau, kad reikia ir stoti jų studijuoti. Kaip tik išleistuves šventėme Šventojoje. Tada pirmą kartą atvažiavau prie jūros. Taip ir sugalvojau, kad reikia tranzuoti į Klaipėdą ir pristatyti dokumentus. Šiaip sau. Atvažiavau ir nuėjau į buvusį  "Telekomą", reikėjo paskambinti tėvams. Ten sėdėjo visi pasipuošę, su kostiumais, o aš vilkėjau raudonus džinsus ir turėjau du languotus lagaminus. Taip ir įstojau. Kai pabuvau Klaipėdoje – viskas, ragai. Iškart apsisprendžiau, kad būsiu tik Klaipėdoje, jokių sostinių. Vilnius nėra guminis. Sako, kodėl švenčių metu Vilnius tuščias? Nes visi namo išvažiuoja.

– Kaip viskas klostėsi įstojus?

– Pirmus metus pasimokiau su "žuvėdriniais", paskui pakvietė į Klaipėdos muzikinį teatrą. Turbūt pamatė, koks esu, ir nusprendė, kad tokio reikia. Teatre yra kitaip, tu turi būti šiek tiek "nučiuožęs". Sportiniuose šokiuose nėra vaidybos, ten akmeninės šypsenos. Aišku, čia važiuodamas norėjau ir nuo tėvų pabėgti. Mano brolis jau buvo Vilniuje, tai maniau, kad jeigu ten gyvensiu, tėvai dažnai atvažiuos. Žiauriai skamba, bet tokios realijos.
Kelyje – su trilitriniais agurkų

– Tėvai tada siųsdavo siuntinius?

– Namo aš grįždavau kas dvi savaites, prisikraudavau pilną lagaminą maisto. Tilpdavo du trilitriniai agurkų ir pomidorų, mėsos. Pakeleivingais automobiliais važiuodavau iki Kauno, tada iš IX forto ar iš kitur – į Klaipėdą. Visko yra buvę. Vieną dieną iš Kauno taip ir neišvažiavau, likau ten nakvoti. Yra buvę, kad su tuo lagaminu, sveriančiu 30–50 kg, mane paleido toje miesto vietoje, kurios visai nežinojau. Tada buvo tamsu, vėlus vakaras. Žiūriu – priekyje eina moteris, aš jos link – ji bėgti. Šaukiau jai: "Palauk, kur man eiti". Aišku, policija yra tikrinusi mantą. I.Kanto g. stovėjo pareigūnai ir šaukia man: "Stok". Sustojau, o jie klausia: "Ką neši?", sakau: "Stiklainius". Tada jie man: "Rodyk". Parodžiau. "Naktimis nesivalkiok", – perspėjo. Visus ketverius studijų metus taip keliavau. Kai įsidarbinau, pradėjau grįžti vis rečiau – mėsą ir agurkus trilitriniuose pirkdavau jau čia.

– O dabar pats sustojate pakeleivingų automobilių laukiantiems?

– Taip. Yra buvęs vienas toks įdomus, tai ir pamaitinau, pinigų šiek tiek daviau. Gal vienišas koks jis buvo, iš vaikų namų. Taip širdį įaitrino. Vienas man bandė tikėjimo žodį skelbti, o aš jam "Metallica" paleidau. "Kas čia per muzika? Gal galite neleisti tokios muzikos?" – iškart paklausė. Sakau: "O jūs gal galite užsikimšti ausis". Paskui vežiau iš Jonavos tokią vieną, kuri siūlė miške atsidėkoti. Mano žmona pykdavo, sakydavo, kad negali žinoti, ką paimsi. Kai važiuoju su ja ir dukra, nestoju, bet kai vienas – nevengiu.

Galva, kuri nepūva

– Ar mokantis sportinių šokių, bet dirbant teatre, kur, kaip minėjote, viskas yra kitaip, nebuvo sunku?

– Aš juk sakiau, kad esu "trenktas". Man čia viskas buvo įdomu, nes čia visur abstrakcijos – lytinės, politinės. Sportiniuose šokiuose – kitaip. Tau nupiešia kvadratuką ir dėlioji tas kojytes. Bet aš nieko prieš tai neturiu, viskas ten gerai. Tai yra sportas. Tik tiek, kad dar ir šypsotis reikia. Kai atėjau į teatrą, norėjau čia būti kiekvieną dieną. Netgi miegodavau teatre. Bendrabutį gavau I.Kanto g., mokiausi Menų fakultete, o teatras – čia. Taip susidarė trikampis. Tada buvau matematikas, vis piešdavau tą trikampį. Buvo laikas, kai nemokėjau vaikščioti, nes visada bėgiojau. Tarp paskaitų bėgdavau į teatrą, paskui – vėl atgal į paskaitas. Dabar teatre esu jau septyniolika metų.

– Ar sunku buvo pasiekti to, ką dabar turite? Galimybė ne tik vaidinti, bet ir statyti spektaklius, vadovauti trupei – juk iš dangaus visa tai nenukrito.

– Statyti nėra laiptelis į viršų. Šį laiptelį perlipau gal prieš dešimtmetį. Paskui Ramūnas Kaubrys pasiūlė statyti su juo, nes kiti žmonės atsisakė. Nebuvau aš labai geras choreografas. Pamatė, kad esu "nučiuožęs", ir pagalvojo, kad reikia duoti pabandyti. Tokiems yra lengviau. Niekada nebuvo taip, kad aš visomis keturioms kabinčiausi į kokias pareigas.

– Bet vis tiek reikėjo įdėti daug darbo.

– Aišku, kad nebuvo lengva. Tiesą sakant, kai aš atėjau į trupę, viskas prasidėjo pykčiais. Aš daug reikalauju iš savęs. Galbūt klasikinis šokis ir nėra mano stiprioji pusė, bet aš žinau, ko noriu, ir stengiuosi tai atlikti, būti vedliu. Pats sportuoju, pats darau visa koja, stengiuosi būti galva, kuri nepūva, nepelija.

Aurelijus ir alkotesteris

– Buvo tokių, kuriems tai nepatiko ar buvo per sunku?

– Mes esame dar senesnės kartos, nesame pripratę dirbti. Pripratome, kad mums viskas turi būti padėta ant lėkštutės ir atnešta, o mes tik sukramtome. O galbūt ir kramtyti nereikės. Paskui atsisėdame ir dar paprašome, kad mums už tai sumokėtų. Buvo teatre ir alkoholis, visko buvo. Aš ir pats turiu alkoholio matuoklį. Netgi esu gavęs nominaciją "Metų pora: Aurelijus ir alkotesteris". Iš tiesų visame teatre turėjau blogą vardą ir profesinė sąjunga mane krutino, esą kaip čia yra, kad aš visą teatrą statau ant ausų? Bet tvarka yra tvarka ir ji turi būti. Ir trupėje buvo tokia pat situacija. Pykomės, rotacija buvo didelė. Per ketverius metus pasikeitė 60 proc. trupės žmonių. Šokėjo profesija yra sunki. Negiriu šokio, tik sakau, kad labai sunku. Labai trūksta vyrų, juos sunku atvilioti.

– Ar šokis vis dar vertinamas kaip nerimtas užsiėmimas?

– Mano žmona, kai pradėjau dirbti teatre, sakydavo: "Gerai, tu dabar truputėlį padirbk čia, o paskui susirasi normalų darbą. Tu juk visą gyvenimą nešoksi, ar ne?" Arba mano tėtis: "O ką tu veiki? Šoki? Aha, o ką šiaip dirbi?"

Broileris ir kiti broileriai

– Kaip minėjote, pasikeitė nemaža trupės dalis. Kaip vertinote naujus pretendentus?

– Pats save vadinu "broileriu" ir kiti tokie patys "broileriai". Jie ateina kaip vištos nuogi. Į fakultetus įstoja žmonės, kurie iki tol šoko labai nedaug. Bet tokius žmones lengviausia užauginti, jie nėra išpuikę, jie žino, kokia situacija, ir netrokšta per pirmą savaitę uždirbti milijono. Buvo daug atvažiavusiųjų ir iš Vilniaus. Bet jie nori greitai, jie tiesiog nepatempia, jiems reikia maisto. Jie nori valgyti.

– O jus šis darbas keičia?

– Su trupės nariais stengiuosi bendrauti taip, kaip su draugais. Visko būna. Būna, kad čia ir verkia žmonės. Būni ir draugas, ir psichologas, ir pribuvėjas, jeigu žmogus gimdo. Turiu galvoje, gimdo mintis. Kitas atėjęs sako, kad esi nevykėlis, nieko apie psichologiją nesupranti. Bet, palaukite, tai yra mano valia ir tu jai turi paklusti. Iš tiesų aš iš jų taip pat mokausi. Pradėjau kreipti dėmesį į Zodiako ženklus. Pradėjęs rinkti žmones į trupę, supratau, kad tai daug ką reiškia. Kartais netgi bendrauji pagal žmogaus ženklą. Tiesiog žinai, kas jis toks yra ir kad šiandien jam negali sakyti pastabos. O mūsų darbas yra paremtas tik pastabomis.

Drabužiai ir Zodiako ženklas

– Vis dėlto dažniausiai tenka dirbti su moterimis, reikia perprasti jų psichologiją. Ar jaučiate, kad keičiatės ir pats?

– Aš neturiu tapti moterimi, kad žinočiau, kaip su ja elgtis, bet man nėra sunku transformuotis į ją. Man nėra baisu tapti ir pajuokos objektu. Bet tam, kad taptum moterimi, turi to norėti, turėti tokius genus. Tas pradas yra užkoduotas. Kad ir horoskopai: tai – tik metodas. Kaip Šerlokas Holmsas viską sprendė dedukcijos metodu. Kai šokėjas ateina, aš paklausiu jo, kada jis gimęs, bei pažiūriu, kaip apsirengęs, ir iškart žinau, kokio plano jis bus šokėjas. Juk Šerlokas irgi apie žmogų sprendė iš aprangos, eisenos, kalbėjimo. Tai nereiškia, kad moteriškėji, tiesiog įgyji naujų gebėjimų.

– Kalbėdamas apie romaną "Altorių šešėly" neslepiate, kad tai didelį įspūdį padariusi knyga. Gal jaunystėje pats norėjote tapti kunigu?

– Su šia knyga buvo įdomus atsitikimas. Skaičiau "Dievų mišką", vėliau – "Altorių šešėly". Taip atsitiko, kad 12 klasės egzaminų programoje buvo įtraukta tik "Altorių šešėly". Mokytoja man liepė traukti vieną iš 36 bilietų, o atsakinėti tai, ką noriu. Pasakiau, kad noriu kalbėti apie šį romaną. Ir ką jūs manote, aš ištraukiau "Altorių šešėly". Mane visada traukė pikantiškos temos: kunigai, žudikai. Nenoriu muilo.

– O kaip režisūra? Kaip ateina mintys? Sako, dailininkai tam tikslui prisigeria ar kitaip svaiginasi.

– Man – matematika ir filmai. Labai svarbu skaičiai. Kad ir kokia muzika grotų, ji yra skaičiai. Nėra jokios laisvės, viskas sudėliota matematiškai. Toliau – idėjos. Buvo toks nutikimas, kai kūrėme spektaklį su R.Kaubriu. Dainininkė turėjo būti scenoje, tačiau negalėjo pratarti nė žodžio – nėra jai dainos. Mes laužėme galvą, kaip tai išspręsti, plėšėme plaukus nuo galvos. Sprendimą radau po savaitės. Naktį. Pamenu, tada net apsiverkiau. Tai yra kūryba. Vieni žmonės yra kūrėjai, kiti – vartotojai.

Retas tėvas

– O kaip jūsų šeima reaguoja į tokias jūsų variacijas?

– Aš gyvenu du gyvenimus: vieną teatre, o kitą – šeimoje. Kiti turi du darbus, kiti – du vyrus, dvi žmonas, du vaikus. Aš turiu du gyvenimus. Supliekti jų į vieną neišeina. Mano žmona – dizainerė Silvija. Tai yra puikus žmogus, nes pakęsti mane sudėtinga. Mano darbo grafikas sudėtingas, be to, kaip sakiau, esu "nučiuožęs". Jeigu kuriu spektaklį, maždaug tris mėnesius manęs beveik nebūna namuose. Mano dukra – Ilzė. Ji šoka baletą ir piešia. Nevertėme, taip išėjo, ji pati nori. Keli jos piešiniai buvo Japonijoje, Amerikoje, Argentinoje. Esu labai dėkingas savo tėvams, kad jie mane pakreipė į baletą, nors iš pradžių tam ir priešinausi. Jie norėjo, kad šokčiau.

– O koks jūs tėtis? Toks, koks buvo ir jūsiškis?

– Ne, aš visiškai kitoks tėtis. Klaipėdoje pakeičiau požiūrį į daug ką: viską valgau be duonos, nevartoju cukraus ir nemušu vaikų. Man reikėjo duoti į kailį, nes dariau daug nesąmonių. Mano vaikui to nereikia, ji labai atsakinga. Šiaip aš esu retas tėvas. Turiu galvoje – toks, kurį vaikas mato retai.

Vizitinė kortelė

Gimė 1978 m. gegužės 14 d. Utenoje.

1996–2001 m. mokėsi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Sportinių šokių katedroje.

Vedęs, turi dukrą.