Neringoje norima visuomenei atverti ir jos poreikiams pritaikyti Neringos garbės piliečio – dailininko Eduardo Jonušo – dirbtuves.

Kaip pranešė Neringos savivaldybė, ketinama suburti iniciatyvinę grupę, kurios tikslas - rasti tinkamiausią būdą E.Jonušo dirbtuvės išsaugojimui ir jos pritaikymui.

„Mano vyro dirbtuvė, kurioje jis ne tik kūrė, bet ir gyveno, visada traukė žmones, nors mes nedarėme tam jokios reklamos. Užsukdavo ne tik dailininkai, rašytojai, muzikantai, mokslininkai, politikai, medikai, bet ir paprasti žmonės, turistai, atvykę iš įvairiausių šalių ir miestų. Atsimenu, kažkas iš žurnalistų šį namą pavadino muziejumi be statuso“, - kalbėjo E.Jonušo našlė Vitalija Jonušienė.

Pasak jos, šeimai priklausanti dirbtuvė turi būti gyva, todėl ji tikisi, kad ir visuomenė įsitrauks į diskusiją, kokiems tikslams galėtų tarnauti E.Jonušo dirbtuvė.

E.Jonušas sovietmečiu inventorizavo visas Neringos kapines, surinkęs istorinę medžiagą padarė kapinių projektą ir atkūrė senąsias Nidos kapines jose pastatydamas sunaikintus krikštus – senųjų nerijos gyventojų kuršininkų antkapinius paminklus.

E. Jonušas, remdamasis išlikusiais originalais, atkūrė vėtrunges bei parengė pirmąją knygą apie jas, kuri sovietinio Glavlito buvo uždrausta ir liko rankraštyje.

E.Jonušas taip pat atkūrė sunaikintą Georgo Davido Kuverto – pirmojo Nidos apylinkių želdintojo – antkapinį paminklą.

Sovietmečiu artėjant Martyno Liudviko Rėzos 200-osioms gimimo metinėms, E.Jonušas su žmona Vitalija išdrįso suorganizuoti pirmąjį M.L.Rėzos, gimusio Kuršių nerijoje, paminėjimą jo gimtinėje, o E.Jonušas savo iniciatyva sukūrė 7 metrų aukščio Rėzos skulptūrą, Pervalkoje stovinčią iki šiol.

E. Jonušo dirbtuvėje liko sukrečiantys paveikslai, kuriuos menininkas tapė norėdamas atsikratyti skausmo, patirto tremtyje Sibire ir po to sekusių persekiojimų.