"Net nereikia vaidinti"

– Kokie vėjai jus atpūtė į uostamiestį?

– Mokslai. Klaipėdos universitete baigiau režisūrą, taip ir likau čia. Pradėjau kaip teatro režisierius, darbavausi su neprofesionaliais aktoriais-mėgėjais, o baigęs studijas pats pradėjau vaidinti.

– Vadinasi, aktorystės mokėtės filmavimo aikštelėje?

– Studijų metais irgi teko vaidinti, turėjau įvairių vaidmenų – nuo komiškų iki tragiškų. Esu įvairiapusiškas. Dabar mano įkūnijami personažai teigiamesni. Tenka pripažinti, po to, kai E.Vėlyvis padarė mane blogiuku, kiti amplua prigyja sunkiau. Filmuose "Matvaju", "Mazgas", "Zero", "Nuodėmės užkalbėjimas" nekeičiau savo statuso – buvau niekšelis. Šiaip gyvenime esu visai linksmo būdo. Kartais gatvėje sutikti žmonės bando tapatinti mane su filmų herojais, bet tai daryti būtų neteisinga. Svarbiausia, kad tie vaidmenys netaptų tikrais realybėje.

– Jums nesvetimas darbas ir socialinėje sferoje.

– Vedu muzikinius užsiėmimus neįgaliesiems Klaipėdos socialinių paslaugų centre "Danė". Taip pat keletą metų dirbu Klaipėdos nakvynės namuose. Tad tame rajone, kur įsikūrusi įstaiga, priešų neturiu. Kalbant rimtai, manau, kad kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis ir kažkam toje kalvėje tenka mažiau džiaugsmo. Jų istorijos – iš esmės vienodos – alkoholis, kalėjimas... Kiekvienas tai bando išgyventi savaip. Žodžiu, stigmatizuojami personažai mane lydi visur. Net nereikia vaidinti. Tik mano pozicija nėra griežta, aš neužsiimu didaktika ir nesistengiu nieko auklėti. Priimu tuos žmones ir stengiuosi į jų kasdienybę įnešti šiek tiek šviesos, džiaugsmo. Daug juokaujame. Kitaip ir neišeina.

Ne "pieška", o generolas

– Ar tiesa, kad groti gitara išmokote savarankiškai?

– Iš tikrųjų tai Radviliškio muzikos mokykloje mokiausi groti birbyne. Kiek ten grojome, kiek ledus valgėme, bet papūsti iki šiol mėgstu. Skambesys – labai gražus, jei vis dar turėčiau šį instrumentą, gročiau dažniau. O groti gitara norėjau nuo pat mažens: stovėdavau su rakete prieš veidrodį užsileidęs Bon Jovi arba "Roxette" ir būdavo labai gerai – maniau, kad esu rimtas muzikantas. Vėliau, kai tėvas nupirko gitarą, muzikos mokyklos jau nereikėjo. Jei nori groti ir turi klausą, užtenka instrumento ir įdirbio. Internetas pilnas tekstų, dainų, natų, tik spėk rinktis. Dar paauglystėje mane kaip skaitovą atrado lietuvių kalbos mokytoja Genovaitė Bagdonienė. Baigęs mokyklą bandžiau stoti į Vilnių, bet Jonas Vaitkus greitai apkarpė sparnus. Nusileidau ant žemės. Tiesą sakant, dabar pajūris man patinka labiau nei sostinė, kur per didelis šaršalynas. Visai teisingai kartą pasakė Eimuntas Nekrošius. Gal geriau būti generolu mažame mieste nei "pieška" didžiajam. Nelaikau savęs paprastu artistu, esu sau išsikėlęs gana aukštą kartelę. Tačiau nusileisti irgi sugebu.

– Kaip pradėjote dirbti su E.Vėlyviu?

– Sena istorija. Praėjo beveik vienuolika metų, kai pasirodė pirmasis "Zero". Šiemet buvo filmuojama trečioji šio filmo dalis. Teko "pasimakaluoti" keliuose epizoduose. Susipažinome labai paprastai. Po studijų buvau nuklydęs į Vilnių. Pabuvęs ten keletą dienų ir nieko gero nenuveikęs jau ruošiausi važiuoti atgal į Klaipėdą. Kad laikas nebūtų praleistas veltui, užėjau į Muzikos ir teatro akademiją paieškoti informacijos apie magistrantūros studijas. Nieko neradau apie magistrantūrą, bet pamačiau tokį mažytį skelbimą, kad ieškomi aktoriai naujam lietuviškam filmui. Nedelsdamas paskambinau nurodytu numeriu. Atsiliepė E.Vėlyvis ir jau tą pačią dieną susitikome. Jam mano veidas pasirodė tinkamas, tad filmavimasis tapo realiomis studijomis. Pamačiau visą kino virtuvę, susipažinau su užkulisiais. Vėliau teko vaidinti ir užsienio kūrėjų filmuose. Nebesu naujokas šioje srityje.

– Jūsų vaidmenys – išties baisūs. Buvote gatvės "urlaganu", "forsu", "mafuku", žudiku... Į kurį įsijausti buvo sudėtingiausia?

– Nemenkas iššūkis teko juostoje "Matvaju", kur vaidinau lavonų prievartautoją. Švelniai tariant, reikėjo "perlipti per save" ir viską permąstyti. Bet įsijauti į personažą, tiesiog imi ir padarai. O kodėl gi ne? Taip pat Baltarusijoje, vieno Maskvos režisieriaus seriale vaidinau vokiečių majorą Antrojo pasaulinio karo metais. Sudėtingiausia buvo nieko bendra neturint su vokiečių kalba prašnekti vokiškai. Gal ir nepavyko visiškai atsiskleisti, bet patirtis įdomi. Renkant aktorius "Nuodėmės užkalbėjimui" A.Puipa, pamatęs "Matvaju", iš karto pasakė – būsi prievartautojas. Kine mane traukia visokie psichopatai. Veidas gal mano toks. Matyt, turiu maniako akis.

– Kaip sekėsi filmuotis "Zero III"? Šį kartą kliuvo kitoks vaidmuo?

– Buvo smagu vėl susitikti su ta pačia, kaip ir prieš dešimtį metų, komanda, pažiūrėti, kaip ji užaugo ir ar pats patobulėjau. Supratau, kad jau buvau pasiilgęs to jausmo. Sausio pabaigoje planuojama oficiali premjera. Filme epizodiškai pasirodau kaip pareigūnas – STT agentas. Pirmą kartą atsidūriau kitoje barikados pusėje. Darbo daug nebuvo. Kaip yra sakoma, kinas – laukimo menas.

Lankstytis nežada

– Vedate įvairius renginius. Tiesa, kad per didžiąsias metų šventes tampate Kalėdų Seneliu?

– Anksčiau tekdavo dažniau. Pastaruoju metu bėgu nuo šio vaidmens, dažniau būnu Kalėdų Senio padėjėju, nes visai nesijaučiu tikruoju seneliu. Jis – tik simbolis, o padėjėjai daro viską, tuo jie man ir patinka. Aktorystė yra savotiška loterija, šiandien turi darbo, rytoj jau nebe. Vieną dieną esi žvaigždė, o kitą – nešioji vandenį kitiems artistams. Renginiai man yra tarsi maisto papildas, o aktorystė – vitaminai. Be jų neįsivaizduoju savo gyvenimo. Priešingu atveju vargu ar vis dar sėdėčiau Lietuvoje. Dažnai pagalvojame, kad mūsų šalyje išgyventi darosi vis sunkiau, tačiau jaučiame pagarbą tiems, kurie lipo ant "bačkų" ir sakė kalbas apie laisvę. Nesinori sužlugdyti jų tikėjimo, viską mesti ir ieškoti laimės užsienyje. Žinome daugybę istorijų, kurios nesibaigė gerai. Pinigų yra, o žmogiškumas, jausmai pamirštami. Nelaikau savęs dideliu patriotu, tačiau nenoriu kam nors keliaklupsčiauti, lenktis užsieniečiui ar bučiuoti jam užpakalį. Net jei esu nepatenkintas dabartine situacija Lietuvoje.

– Ko gero, apie tą patį nepasitenkinimą ir dainuoja grupė "Flaer", kurią 2005 m. įkūrėte kartu su Michailu Denisenka ir Igoriu Vasiliausku?

– Tikrai ne visada esame pozityvūs. Po trejų metų visiškos tylos surengėme vienuolikos metų gimtadienio paminėjimą. Tiesa, kuklų, skirtą tikrai ne didžiosioms arenoms. Patys gal ir būtume tam pasiruošę, tačiau klausytojai – nelabai.

– Lietuvoje rokeriams – sunkiau.

– Nesame labai dideli rokeriai, "Flaer" muzika panašesnė į "rokiuką", "pink rock" stilių. Yra tam tikro griežtumo, bet veikiau pačiuose tekstuose, ne melodijoje.

– Pats rašote dainoms tekstus?

– Didžiąją dalį – aš pats. Pastarieji dveji metai, kalbant apie rašymą, man buvo visai neblogi. Dar studijų laikais sukurtą pjesę "Ką jai pasakyti, arba Apie sraigę" prisiminė režisierius Nerijus Gedminas kartu su Klaipėdos "Laisvuoju teatru". Teko dalyvauti premjerose, išties įdomus jausmas, kai tavo tekstai atgimsta scenoje. Juose analizuojamos visuomet aktualios emigracijos, prostitucijos, savižudybės, prekybos žmonėmis temos. Pjesė – apie emigravusios ir prostitute tapusios jaunos merginos Idos paskutines gyvenimo akimirkas prieš savižudybę, akistatą su angelu sargu. Dabar jau mažiau rašau, nes turiu daug kitų veiklų.

Paveikslus nutapė pėdomis

– Panašu, kad lietuviškoje muzikoje stinga prasmingų tekstų?

– Gal publika yra pavargusi nuo prasmės paieškų, nori to, kas nevargina ir nereikalauja mąstyti. Šiandien kaimynas manęs paklausė, kaip sekasi. Atsakiau: gerai, ar tu nori, kad pasiskųsčiau?

– Be to, kad vaidinate, dainuojate, grojate, rašote, dar ir tapote. Klaipėdoje buvo eksponuojama jūsų personalinė tapybos darbų paroda.

– Vis dar patapau. Mėgstu eksperimentuoti. Tiek muzikoje, tiek dailėje. Iš visų aštuoniolikos darbų keli yra nutapyti pėdomis. Tiesiog sušokau ant drobės ir išėjo savotiška abstrakcija, sukelianti labai įvairius jausmus, ryškius vaizdinius. Mano darbai savo vietą atrado draugų, brolių namuose, taip pat buvo matomi Klaipėdos Meno galerijų dienų renginiuose.

– Esate dviejų berniukų, kuriems – po 4 ir 14 metų tėtis. Ar jie jau bando tapti panašūs į jus?

– Vyresnėlis sūnus pabrazdina gitara. Su žmona, kuri irgi yra radviliškietė, bendrauti pradėjome Klaipėdoje prieš 17 metų. Net keista tarti tokius skaičius, rodos, pačiam dar tik aštuoniolika. Nesijaučiu senis, leidžiu sau "papankuoti". Idėjų man netrūksta, vienas projektas gimdo kitą, stinga tik pinigų joms įgyvendinti. Jei atsirastų rėmėjų, kurie norėtų investuoti, mielai tuo pasinaudočiau.

Vizitinė kortelė

Gimė 1981 m. sausio 14 d. Radviliškyje.

Baigė Radviliškio V.Kudirkos vidurinę mokyklą.

1997–1999 m. grojo ir dainavo grupėje "Ciklopai".

2000–2005 m. mokėsi teatro režisūrą Klaipėdos universiteto Menų fakultete, dabar – Menų akademija.

2001 m. su atlikėju Remigijumi Motiejausku įkūrė duetą "Coty" ir įrašė albumą.

Nuo 2005 m. – Klaipėdoje susikūrusios roko grupės "Flaer" vokalistas.

Kino aktorius, vaidino E.Vėlyvio, A.Puipos, taip pat užsienio kūrėjų filmuose.

Paskutinis vaidmuo – kitų metų sausį kino ekranuose pasirodysiančiame lietuviškame filme "Zero III".

Šių metų liepą Klaipėdoje pristatė personalinę tapybos darbų parodą "Retrospektyva 2006–2016".

Vedęs, žmona Neringa. Turi du vaikus.