Artėjant mažųjų žiūrovų laukiamai premjerai D.Čepauskaitė atvirauja apie tinginių pramaną – kūrybinį įkvėpimą, „nerimtą“ pažadą nebekurti pratęsimo vaikų operų triptikui, spektaklį, kurio ji nematė net pro rakto skylutę ir kitas įdomybes.

– Kaip gimė operos vaikams „Žvaigždžių opera“ libretas: ar siužetas aptariamas su kompozitoriumi, o gal tai jūsų, kaip kūrėjos, valioje?

– Prisimenu, dar per „Makaronų operos“ premjerą, kai buvau atvykusi žiūrėti spektaklio, jau sutarėme, kad bus triptikas, t.y. su režisieriumi Ramūnu Kaubriu ir kompozitoriumi Antanu Kučinsku sukirtome rankomis, pasižadėdami kurti trečią dalį. Dar, rodos, pasižadėjome patys sau, kad tai bus paskutinis šios epopėjos nuotykis. Tik neprisimenu, ar rimtai pasižadėjome. Paskui su kompozitoriumi buvome susitikę, apsisvaidėme pirminėmis idėjomis, siužeto užuomazgomis, pasvajojom ir išsiskirstėm. Kad pasakosime apie žvaigždes, man rodos, sugalvojo Antanas: jam norėjosi keliauti kažkur į kosmosą, o aš nesipriešinau. Pirmiausia kūriau tekstą, jokios muzikos dar nebuvo ir aš net neįsivaizdavau, kokia ji bus, nesukau dėl to galvos, nes žinojau, kad Antanas, kaip visada,  puikiai padarys savo darbą.

O kodėl būtent apie žvaigždes? Pamėginom pažiūrėti į žvaigždę iš visų pusių. Pagalvojau, kad šiandien mes turbūt dažniau žodį „žvaigždė“ girdime pop kultūros kontekste. Juk žemėje tų žvaigždžių dabar daugiau nei danguje. Tiksliau pasakius, tų netikrų žvaigždžių, kurių spindesys apgaulingas, trumpalaikis ir neturintis jokios išliekamosios vertės. Egzistuoja ištisa žvaigždžių industrija, jų gaminimo fabrikai, konvejeriniai projektai, „žvaigždžių kepyklos“. Tas vienadienis ir netikras spindėjimas dažnai apsuka galvą jauniems žmonėms, iškreipdamas vertybinį pasaulį, todėl kilo noras pasišaipyti iš tokių „žvaigždžių“ gamybos, iš to pasaulio, kuriame „įvaizdis yra viskas“.

– Kas yra trijų operų jungiamoji grandis?

– Jungiamoji grandis yra personažai – Pelės. Ši smagi kompanija keliauja per visus tris spektaklius ir patiria visus nuotykius. Tačiau kiekvienas spektaklis nėra tiesioginė kito tąsa. Tai nėra serialas. Mes sąmoningai kūrėme taip, kad žiūrovas  galėtų suprasti istoriją nematęs prieš tai buvusių spektaklių. Kiekvienas spektaklis gali gyventi savarankiškai, bet tuo pačiu ir papildo vienas kitą skirtingomis temomis.

– Ar jūs patenkinta bendradarbiavimu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir kviestinių kūrėjų komanda?

– Taip. Jei nebūčiau patenkinta, turbūt būtų vienas ir paskutinis spektaklis su ta komanda, o štai dabar jau trečias, vadinasi, esam vieni kitiems įdomūs.

– Ar matėte operas vaikams - “Bulvinė pasaka“ ir “Makaronų opera“. Ar  esate patenkinta vaizdu, kurį išvystate scenoje?

– Be abejo, mačiau ir „Bulvinę pasaką“, ir „Makaronų operą“. Vaizdu likau patenkinta. Bet aš esu iš tų dramaturgų, kurie nežino, kaip turėtų būti statomos jų pjesės ar libretai. Niekada neturiu jokių nurodymų ar pageidavimų. Manau, kad aš savo darbą padariau, parašydama tekstą, o režisūra jau režisieriaus reikalas. Todėl, galima sakyti, kad premjera visada man yra siurprizas, nes, neturėdama jokio išankstinio įsivaizdavimo, aš visada lieku nustebinta. Nemačiau nė vienos „Žvaigždžių operos“ repeticijos net pro rakto skylutę, todėl viskas man bus staigmena.

– Kokia kūrybos vaikams specifika: gal sunkiau nei suaugusiems? Kur slypi operų diptiko sėkmė?

– Kurti vaikams man nėra nei lengviau, nei sunkiau negu suaugusiems. Vaikams gal šiek tiek smagiau, nes čia galima daugiau žaisti, linksmintis, fantazuoti. Bet pats procesas iš esmės niekuo nesiskiria. Taip, šiuolaikiniai vaikai „gyvena“ išmaniųjų ekranuose, kasdien gauna didžiulį informacijos srautą, kuris nuolat kinta, jie pripratę vartoti greitai, dažnas nebemoka gyventi tyloje. Tačiau jie patiria tuos pačius jausmus kaip ir bet kurios kartos vaikai – meilę, draugystę, vienišumą, pripažinimo ir supratimo poreikį. Kur slypi šių operų triptiko sėkmė, net nežinau. Gal tame, kad mes nesistengėme tiems vaikams įtikti ar jiems pataikauti, nemėginome žūtbūt viską perkelti į šiuolaikines technologijas, o kalbėjome apie amžinus dalykus. Pirmiausia tas kūrinys turi būti įdomus mums, patiems kūrėjams, tik tada galima tikėtis, kad jis bus įdomus ir kitiems. Jeigu rašyčiau apie tai, kas manęs pačios nejaudina, stengčiausi sukonstruoti tai, ko reikia šiuolaikiniam vaikui, manau, rezultatas būtų dirbtinis ir negyvas. Manau, vaikai yra tokie patys žmonės, kaip ir suaugusieji, todėl ir kalbu su jais bendražmogiškomis temomis, nesistengiu pasaulio dalinti į jų (vaikų) ir mūsų (suaugusiųjų).

– Baigėte Kauno medicinos akademiją, tačiau tapote Kauno jaunimo kamerinio teatro aktore,  2008-2016 m. buvote Kauno kamerinio teatro literatūros dalies vedėja, nuo 2017 m. tapote Nacionalinio Kauno dramos teatro dramaturge.  Kaip nuo žmogaus kūno gydymo perėjote prie dvasios gydymo teatru?

– Nuo žmogaus kūno gydymo prie dvasios gydymo, kaip jūs sakote, priėjau labai paprastai – pasirinkau lengvesnį ir mažiau atsakomybės reikalaujantį kelią. Juk nuo blogo vaistų recepto pacientas gali numirti, o nuo blogo eilėraščio ar libreto niekas nenumirs. Tad rašau ir ramiai miegu.

– Apie kūrybinį įkvėpimą: gal pavyksta jį „reglamentuoti“ – pvz. rašyti suplanuotomis valandomis; gal įkvėpimas „kelia“ iš lovos naktį ir ragina sėsti rašyti?

– Nuvilsiu – nėra jokio įkvėpimo. Jį išgalvojo tinginiai, kurie tingi dirbti ir teisinasi, kad tą dieną neturi įkvėpimo. Rašymas yra sunkus darbas, kurį turi dirbti sukaupęs valią, jėgas, kartais sukandęs dantis, nes jeigu lauksi įkvėpimo, tai jokia premjera gali taip niekada ir neįvykti. Būna, kad vieną dieną rašosi lengviau ir smagiau, kitą sunkiau, bet taip yra kiekvienam darbe. Juk gydytojas nenustoja gydyti žmonių, jeigu jam tą dieną nėra nuotaikos... Ir joks įkvėpimas naktį iš lovos nekelia, naktį miegu kaip grioviakasys, nes per dieną sunkiai dirbu ir pavargstu, todėl būtinas poilsis.

– Opera vaikams “Bulvinė pasaka“, kuriai sukūrėte libretą, apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Jūs ir „Poezijos pavasario“ (2005 m.), Jotvingių premijos (2018 m.) laureatė, pelnėte daugybę kitų apdovanojimų. Ar jums, kaip kūrėjai, svarbus įvertinimas?

– Žinoma, svarbus. Smagu, kai tai, ką sukūrei, patinka ir kietiems. Tačiau kuriama tikrai ne dėl apdovanojimų. Kai rašai, pamiršti, kad tokie egzistuoja.

– Išleidote eilėraščių, poezijos, pjesių knygas. Kuri  jums pačiai brangiausia, įsimintiniausia?

– Atsakysiu banaliai, bet tai tiesa – knygos yra kaip vaikai ir nėra tarp jų brangiausio ar geriausio. Motinai visi vaikai yra tiesiog jos vaikai, kuriuos paleidus į pasaulį, pasidžiaugi ir paskui tik stebi, kaip jie išeina iš namų ir gyvena savo gyvenimą, turi savo likimą. Žiūrėk, vienas tapo pripažintu ir garsiu, kitas tylus ir nepastebėtas, bet vis tiek visi brangūs.

– Kur slypi kūrėjo nemirtingumas? Kaip sukurti kažką kas taps perduodama iš kartos į kartą?

– O, tikrai nežinau. Nepretenduoju į nemirtingumą ir tokių aukštų tikslų sau nekeliu. Duok Dieve, smagiai pagyventi ir ramiai numirti (juokiasi).

– Tapome materialistais, perfekcionistais, dvasingumas vis dažniau tampa atgyvena. Ar šiuolaikiniam žmogui reikia meno?

– Turbūt reikia, jei vis dar veikia teatrai, parodų ar koncertų salės. Jei žmogus perka bilietą į spektaklį, vadinasi, prekybininkai vis dėlto ne apie viską pagalvojo (juokiasi). O kad tų meno mylėtojų nėra daug, nematau jokios tragedijos. Sovietmečiu visi buvome lygūs, visi vienodai mylėjome meną, ir jis visiems mums priklausė, tik kas iš to? O dabar vieniems meno reikia labiau, kitiems mažiau, dar kitiems visai nereikia. Ir labai gerai. Pasaulis nuo to tik įvairesnis ir įdomesnis.

– Kaip manote ar ateityje nepritrūksime gabių aktorių, režisierių ir kitų profesionalų galinčių į sales prikviesti žiūrovus? Menininkai piketuoja dėl mažų atlyginimų ir atrodytų tai turėtų jaunus žmones atgrasyti nuo kūrėjų profesijų. Gal tie piketai priešingai paskatins kūrėjų profesijas rinktis tik žmones negalinčius gyventi be kūrybos, o ne ateinančius iš tuščiagarbystės...

– Piketai, manau, reikalingi tam, kad suteiktų mums orumo, solidarumo ir vilties, jog kažkas priklauso ir nuo mūsų pačių, kad įrodytų, jog mes ne pasyvi masė, o esame sąmoningi savo likimo tvarkytojai. Bet piketai nei skatina, nei atgraso rinktis kokią nors specialybę. Kad iš meno turtų nesusikrausi, manau, seniai visiems žinoma. O kad pritrūksime gabių menininkų, tikrai nemanau. Visais laikais užteko idealistų, darančių tai, ką nori daryti, o ne tai, kas apsimoka.