Priskiriamas klasikams

Klaipėdoje A. Dapkevičiaus fotografinis palikimas pristatomas praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo paskutinės autoriaus parodos, kuri buvo surengta iš karto po jo mirties. Dabar bus eksponuojami archyviniai autoriniai atspaudai ir pirmą kartą pristatomi jo darbai – naujai atspaustos fotografijos iš originalių negatyvų. Paroda skiriama artėjančioms jubiliejinėms A. Dapkevičiaus gimimo metinėms. Ta proga kitais metais ruošiama išleisti ir jo fotografijų albumą – pirmą didesnės apimties leidinį, išsamiai pristatysiantį šio fotomenininko kūrybinį palikimą.

A. Dapkevičius – vyresnės kartos Klaipėdos fotomenininkas, šiandien priskirtinas Lietuvos fotografijos klasikams. Jis gimė 1929 m. Sedoje, Mažeikių apskrityje. Nuo 1957 m. apsigyveno Klaipėdoje ir dirbo fotografu. Amatas netrukus peraugo į pomėgį ir jau nuo 1969 m. A. Dapkevičiaus fotografijos vis dažniau buvo eksponuojamos parodose. 1973 m. jis įstojo į Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) ir jo kūrybinė bei parodinė veikla tapo dar aktyvesnė. Per daugiau nei 30 metų šis fotomenininkas surengė daugiau nei 20 autorinių parodų, aktyviai dalyvavo jungtinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje (daugiausia buvusios Tarybų Sąjungos respublikose), pelnė per 50 apdovanojimų. Svarbiausias iš jų – 1999 m. Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) suteiktas fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas. Nuo 1999 m. A. Dapkevičius buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Autorius mirė 2007 m. Klaipėdoje.

Mėgo dirbti vienas

Svarbiausi A. Dapkevičiaus sukurti fotografijų ciklai – „Žemaitukai“ (1968–1978), „Aktai“ (1969–1991), „Pamario peizažai“ (1972–1982), „Portretai“ (1972–1989) ir „Fotografika“ (2002–2007). Autoriaus kūrybinis palikimas saugomas Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, I. Simonaitytės bibliotekoje Klaipėdoje, Lietuvos dailės muziejuje ir privačiose kolekcijose. Yra išleisti trys jo parodų katalogai (2007, 1990, 1985).

Lietuvos fotografijos mokyklos klestėjimo periodu susiformavusi A. Dapkevičiaus fotografija sunkiai galėtų pretenduoti į objektyvų realybės atspindėjimą. Jis niekada nesiveržė į aktualių įvykių sūkurį, mėgo dirbti vienas, susikaupęs, atsiribojęs nuo chaotiško socialinio ir politinio veiksmo. Autorius ne kartą griežtai pasisakė prieš anuomet lietuvių fotografijoje vyravusį reportažinį stilių ir savo kolegas kritikavo už tai, kad jų darbuose per mažai psichologiškumo, filosofijos. Jis buvo išlaukto, gerai apgalvoto, daugiau ar mažiau surežisuoto kadro šalininkas ir atsitiktinumui jame beveik nepalikdavo vietos. Autorius sau artimoje aplinkoje dažniausiai ieškodavo lengvai suvokiamos neanalitinės tiesos, vaizdo autentiškumą paprastai paneigdamas subjektyvizuota jautria pozicija. Tačiau socialinės krypties niekuomet visiškai neišsižadėjo.

Gausus ir įvairialypis

Kūrybinis A. Dapkevičiaus palikimas – gausus ir įvairialypis. Jis nuolat eksperimentavo, kūrė montažus, koliažus, ieškojo naujų vaizdų prasmių daugkartinėje ekspozicijoje ir pan. Tačiau, kad ir ką pasirinktų, kokias priemones naudotų, jo kūryboje visuomet išliko ryškios pastangos prasilaužti pro anuomečius ideologinius barjerus ir nusistovėjusius mąstymo standartus. Išlaikydamas pagarbą tradicijai, jis kartu ieškojo naujų raiškos galimybių ir jam jau buvo visiškai nesvarbu, kad jos neišsitenka fotografijos rėmuose. A. Dapkevičiaus kūryba turėjo didžiulę įtaką Klaipėdos fotografijos raidai, įnešė savo indėlį ir į Lietuvos fotografijos istoriją.

A. Dapkevičiaus retrospektyvinės fotografijų parodos „Ant realaus pasaulio pagrindo“ atidarymas – rugpjūčio 30 d. 17 val. Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ (Herkaus Manto g. 25), kur ji veiks iki rugsėjo 29 d. Parodos kuratorė – menotyrininkė Danguolė Ruškienė. Projektą remia Klaipėdos miesto savivaldybė.