Fotografo reakcija į šiandienį pasaulį

Uostamiestyje gimusio ir iki 1981 m. čia gyvenusio E.Jurčio kūryba klaipėdiečiams yra palyginti gerai žinoma. Nors menininkas jau daugiau nei tris dešimtmečius gyvena JAV, naujausius savo kūrinius pirmiausia stengiasi pristatyti Lietuvoje, gimtajame mieste, į kurį sugrįžta beveik kasmet. Praeitų metų pabaigoje Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai jis neatlygintinai perdavė ir dalį savo fotografijų archyvo (negatyvus ir fotoatspaudus). Tai – didžiausia šio autoriaus fotoarchyvo dalis, saugoma Lietuvoje. Daugiau nei metus su biblioteka trukusio bendradarbiavimo rezultatas – ne tik naujausių autoriaus kūrinių paroda, keliaujanti po Lietuvą, bet ir netrukus pasirodysiantis retrospektyvinis E.Jurčio fotografijų albumas.

E.Jurčio parodoje „Būties nerimas“ – reakcija į šiandienį pasaulį, jau antri metai kaustomą pandemijos, jį ištikusias katastrofas ir visuomeninius konfliktus. Fotografijų ciklas „Didžiosios tuštumos jausmas“ (2020) praeitų metų vasarą buvo rodytas „Prospekto“ galerijoje Vilniuje, ciklai „Užsibarikadavę iki ašarų“ (2020) ir „Mirties ir gyvasties jėga“ (2021) žiūrovams pristatomi pirmą kartą. Parodos kuratorė – menotyrininkė Danguolė Ruškienė.

Būties nerimo inspiruota paroda

„Nerimas, išdaigintas iš besimainančios realybės, nevaldomai suveši. Nuojauta tampa tikrove. Visa tai, kas ilgus metus buvo kruopščiai planuojama, statoma ir tobulinama, čia pat pradeda griūti. Negali nei sustabdyti, nei pakeisti to, kas vyksta, ir ankstesnė būtis palaipsniui praranda pagrindą. Tai neišvengiamai keičia ne tik gyvenimo išorę, bet ir vidų. Kas anksčiau puikiausiai funkcionavo, staiga nustoja veikti. Pradingsta seniai įsigalioję susitarimai, o naujų dar nėra. Todėl ateities vizija pradeda blukti ir būties kontūrus vis sunkiau apčiuopti. Nepažįstami reiškiniai gąsdina. Lieka labai nedaug iki chaoso ir panikos. Ar bus peržengta riba?

Nerimas nereiškia pabaigos. Jis signalizuoja grėsmę, veikia kaip perspėjimas.

Šiandieninis pasaulis patiria eroziją ne tik dėl nesibaigiančios pandemijos, atvėrusios jo tuštybės teritorijas ir demaskavusios nepriekaištingos tvarkos efemeriškumą. Kai tampa aišku, kad tvarką sergėję ir įsakmiai judėjimo srautus reguliavę ženklai bet kurią akimirką gali tapti bereikšmiais, o susikurtas pasaulis – pernelyg žemas, kad galėtum išsitiesti ir vaikščioti iškėlęs galvą. Ir tai ne tik dėl išplitusio viruso. Lygiai tokią pat destrukciją įneša socialiniai konfliktai, statantys barikadas savitarpio suvokimui. Vienus žudantys, kitiems ardantys gyvenimus, labiausiai nutolusiems grasinantys įtampa ir nerimu. Akivaizdu, kad dabarčiai nepritaria ir gamta. Vis didėjanti konfrontacija su ja, grobuoniškas siekis koreguoti jos dėsnius tampa nesibaigiančiais kataklizmais, ne tik asmeninėmis, bet jau ir globalinėmis tragedijomis.

Tačiau nerimas nereiškia pabaigos. Jis signalizuoja grėsmę, veikia kaip perspėjimas. Šalia juodos visada galima aptikti baltą. Tarp nuodėgulių vėl gali sužaliuoti žolė, augti medžiai, dygti namai. Taigi net ir ten, kur, atrodo, viskas baigiasi, įmanoma pradžia. Svarbu tik tai suvokti“, – parodos inspiruotomis įžvalgomis dalijosi menotyrininkė D.Ruškienė.

Iš ciklo „Mirties ir gyvasties jėga“ (2021). E.Jurčio nuotr.

Gyvena ir kuria JAV

E.Jurčys gimė 1957 m. Klaipėdoje. Fotografuoti pradėjo dar mokykloje. Maždaug tuo pačiu metu prasidėjo ir jo pažintis su kinu. Baigęs mokyklą ėmė bendradarbiauti su LTSR fotografijos meno draugija (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Tai lėmė, kad jo fotografinė veikla dar labiau suaktyvėjo. Netrukus išvyko dirbti į Maskvą, o nuo 1989 m. emigravo į JAV. Šiuo metu gyvena ir kuria Portlande. Yra laisvai samdomas fotografas ir videografas, atliekantis redakcijų užsakymus, dizaino projektus ir kuriantis dokumentinius filmus.

E.Jurčys sukūrė per 20 fotografijos ciklų itin aktualiomis socialinėmis temomis, surengė daugiau nei 30 personalinių parodų (Portlande, Sietle, Lietuvoje, Austrijoje, Belgijoje, Vengrijoje, Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitur), dalyvauja jungtinėse parodose, yra pelnęs reikšmingų apdovanojimų ir įvertinimų.

Pasak parodos kuratorės D.Ruškienės, E.Jurčio kūryba svarbi ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos fotografijos istorijai. Jo kūrybinis braižas, pradėjęs formuotis sovietmečiu, ryškiausias transformacijas patyrė Nepriklausomybės atkūrimo laikais ir jam išvykus gyventi į užsienį. Tai lėmė, kad E.Jurčio fotografija yra unikali ir išsiskirianti ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos kontekste. Joje atpažįstamos pasaulinės fotografijos tendencijos, kartu ši fotografija išsaugojo ir Lietuvos meninės fotografijos tradicijas.

Parodą organizuoja Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka. Tai – baigiamasis Klaipėdos knygų mugės renginys. Kitais metais E.Jurčio paroda bus eksponuojama Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kituose šalies miestuose. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

E.Jurčio fotografijų paroda „Būties nerimas“ KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki lapkričio 7 d.