Parodos „Sveika, jūra“ uždarymo proga Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Prano Domšaičio galerija uostamiestyje rengia svetingąjį savaitgalį: šį šeštadienį ir sekmadienį bilietai kainuos tik vieną litą, taip pat galios nemokamo lankymo lengvatos.

Ištisus metus klaipėdiečiai ir miesto svečiai P.Domšaičio galerijoje galėjo pamatyti unikalią marinistinių peizažų parodą „Sveika, jūra“ iš LDM ir M.K.Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių.

XVII–XX a. olandų, anglų, rusų, norvegų, vokiečių, lietuvių tapytojų realizmo, romantizmo, impresionizmo stiliaus drobėse skleidžiasi neišsenkanti jūros peizažų įvairovė.
Neįtikėtina, bet marinistinių XVII–XX a. peizažų, saugomų dviejuose nacionaliniuose šalies dailės muziejuose, paroda surengta pirmą kartą.

Anot P.Domšaičio galerijos vedėjos dailėtyrininkės K.Jokubavičienės, klaipėdiečiai su jūra sveikinasi dažnai, yra susipažinę su garsiausio mūsų dienų marinisto Edvardo Malinausko kūryba, tačiau, jei dar nebuvote šioje parodoje, tikrai verta pasižvalgyti, kaip vandens stichiją matė ir drobėse įamžino XVII–XX a. olandų, anglų, rusų, norvegų, vokiečių, lietuvių tapytojai, akademizmo, realizmo, romantizmo, impresionizmo atstovai. Juolab kad visi parodos eksponatai iki šiol nerodyti, „iškelti“ iš abiejų muziejų saugyklų.

„Marinos žanras ir lengvas, ir sunkus. Jūros platybės yra tokios „fotogeniškos“, išraiškingos, kad labai greitai ant to grožio galima paslysti, įsijautus nutapyti saldų, už širdies griebiantį kičą. Nemanykite, kad toks pavojus negrėsė XVII a. olandų ar XIX a. norvegų tapytojams. Vis prisimenu kito, garsiausio XX a. lietuvių marinisto Česlovo Janušo (1907–1991) žodžius: „Kodėl gi esu taip pamėgęs jūros vaizdus, kodėl ją vis piešiu? Tai lengviausia – kas nors pasakys, bet štai ką manau: jūrą piešti nori? Turi perskaityti daug knygų, turi turėti nuovoką apie vėją, vandenį, judesį, virpėjimą, mechanines jėgas, dar ir žinoti – kodėl gi bangos virsta, ir dar – stebėti pačią jūrą, mėnulį, mėnesienas, saulėlydžius...“ („Realistas ar abstraksistas?“, „Draugas“, Čikaga, 1972-02-12). Žinojimas ir nuovoka, nuo savęs pridėkime – ir  talentas. Iš anksto pavydžiu dar nemačiusiems parodos jų laukiančio malonumo. Juk tokia įvairovė vienoje vietoje: nuo tiksliausiai nutapytų laivų, išnyrančių iš pieno baltumo miglos, mėnesienos nušviestų jūros plotų, su audra beviltiškai kovojančio menko plaustelio iki didingų Norvegijos fiordų atšiaurios tylos. Žinoma, yra ir jūros, nutapytos kaip suartas bulvių laukas. Palyginimui.

Savarankiškas tapybos žanras, marinistinis peizažas, susiformavo XVII a. Olandijoje. Dailininkai tuo metu specializavosi, tad atsirado tik marinas tapančių, kurie paveiksluose vaizdavo jūrų mūšius, garsių laivų „portretus“ (labai įdomi, tiesiog dokumentiškai tiksli sritis), laivus, stovinčius uostuose, plaukiančius ramioje jūroje, kovojančius su vandens stichija. XIX a. romantizmo tapytojai vertino tik audringą jūrą, ar bent jau rinkosi išskirtines saulėlydžio, mėnesienos virš vandenų akimirkas. Impresionistai jūros (ar bent jau upės) vaizduose atrado tikrą kintančių atspalvių ir nuotaikų lobyną. Jūrą ir pajūrį savo kūriniuose pakankamai dažnai vaizdavo ir XIX–XX a. lietuvių dailininkai Kanutas Ruseckas, Petras Kalpokas, Adomas Galdikas ir kiti, o jau cituotas Č.Janušas marinistinį peizažą pasirinko pagrindine savo kūrybos sritimi“ (K.Jokubavičienė. „Gal jums kavos iš Meiseno porceliano puodelio?..“ „Klaipėda“ / meno leidinys „Durys“, 2013 m. kovo 28 d.).

Svetingąjį savaitgalį šią muziejinę parodą bus galima apžiūrėti už simbolinę kainą. Po to ji bus nukabinta ir vėl grįš į muziejų saugyklas.

Primename, kad P.Domšaičio galerija (Liepų g. 33) šeštadieniais dirba 12–18 val., sekmadieniais – 12–17 val.