Įdomu, kad „Prūsų“ kompozitorius ir režisierius gyvai dar nebuvo susitikę. „Durų“ skaitytojams pristatome netiesioginę jų akistatą, kompozitoriaus klausiame apie operos „Prūsai“ istoriją, režisieriaus – apie naująją interpretaciją.

Apie Lietuvos likimą

Pirmoji G.Kuprevičiaus „Prūsų“ premjera, režisuota Nerijaus Petroko, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje nuskambėjo daugiau nei prieš du dešimtmečius – 1997-aisiais. G.Kuprevičius prisiminė, jog šią operą parašė maestro Stasio Domarko prašymu. „Dar anksčiau buvau parašęs muziką filmui „Herkus Mantas“. Kartą mano bičiulis S.Domarkas, kuris tuomet buvo Kauno muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas, dirigavo herojinės siuitos iš šio filmo koncertinį variantą. Jam patiko muzika ir vėliau, kai jis tapo Klaipėdos muzikinio teatro vadovu ir ėmė galvoti apie nacionalinio kūrinio pastatymą, susijusį su Klaipėdos kraštu, pasiūlė man sukurti sceninį veikalą. „Prūsai“ gimė per labai trumpą laiką, maždaug per pusmetį“, – pasakojo kompozitorius.

Maestro S.Domarkas ir dabar prižiūri „Prūsų“ sugrįžimą į sceną. „Jis yra tarsi tarpininkas tarp kompozitoriaus G.Kuprevičiaus ir mūsų“, – prasitarė G.Šeduikis.

G.Kuprevičius papasakojo, jog prieš du dešimtmečius į operą persikėlė kai kurie muzikiniai motyvai iš kino filmo „Herkus Mantas“. „Man atrodo gerai, kad liko muzikinės intonacijos sąšauka, tačiau operoje, palyginti su filmu, labai daug naujos, originalios muzikos. Pavyzdžiui, centrinė scena su choro atliekama daina „Ant kalnelio“, kurią viena muzikologė pavadino liaudies daina. Didelė Krivio scena, divertismentas vokiečių tvirtovėje, išvystyta Kristinos ir Herkaus Manto meilės linija“, – skirtumus vardijo G.Kuprevičius.

Paklaustas, kuo operos libretas skiriasi nuo Juozo Grušo dramos, kompozitorius teigė, jog labiau akcentavo prūsų genties dramą, o J.Grušas – Herkaus Manto personaliją. „Prūsų“ libreto preambulė skamba taip: „Išnykusių atminimui, gyvųjų perspėjimui“. Šis kūrinys – lyg testamentas išnykusiai tautai. Man atrodo, kad būtent šis akcentas ir lėmė veikalo sugrįžimą į sceną. Juk operoje „Prūsai“ parodytas ir Lietuvos likimas“, – atsiduso pašnekovas.

Režisierius G.Šeduikis puikiai „pagavo“ G.Kuprevičiaus interpretaciją, kurią, kaip teigė, įsimylėjo iš pirmo paklausymo. „Iš tikrųjų nežinau, kodėl kompozitorius pavadino operą „Prūsais“, tačiau manau, kad jis norėjo praplėsti regos lauką, parodyti, kad tragiškas ne tik Herkaus Manto likimas, bet ir Kristinos, ir visos prūsų tautos, ir vokiečiai nukentėjo“, – svarstė režisierius ir nustebino pareiškimu, jog jo interpretuojama opera nebus apie prūsus...

Universali istorija

„Opera nebus apie prūsus. Prūsų vietoje taip pat gali būti lenkai, žydai, musulmonai, krikščionys, eretikai... Tai istorija apie skirtingų kultūrų, pasaulėžiūrų, tautų, požiūrių, filosofijos... susidūrimą. Klausydamasis šio kūrinio nejaučiu, kada jis buvo sukurtas. Ši opera yra belaikė pačia geriausia to žodžio prasme. Tai nėra eksperimentinė muzika, puikiai jaučiamas G.Kuprevičiaus stilius. Žaviuosi muzikine šio kūrinio forma, kuri, sakyčiau, atitinka itališkus kanonus. Čia puikiai juntama dramaturginė ritmika, nors pasakojimas – labai komplikuotas. Man, kaip režisieriui, didžiausias iššūkis – surišti visus siužeto siūlus, papasakoti istoriją taip, kad visiems žiūrovams viskas būtų aišku. Šiame kūrinyje labai daug gelmės ir prasmės, tad neturiu tikslo jos dar pridėti“, – kalbėjo režisierius.

Įgyvendinti G.Šeduikio idėją apsivalyti nuo istorinio konteksto padeda dailininkė scenografė Sigita Šimkūnaitė ir kostiumų dizainerė Sandra Straukaitė. „Vizualiniai operos „Prūsai“ sprendimai – minimalistiniai, scenografija – švari, nes šiai muzikai nereikalingi jokie pagražinimai. Spektaklyje nebus vokiškų pilių ir prūsiškų trobelių. Naudojame tik kelias pamatines medžiagas – metalą, medį, galbūt ugnį. S.Straukaitė pasiūlė minimalistinį, tačiau labai įdomios architektūros kostiumą. Viduramžišką siluetą ji kūrybiškai ir labai teatrališkai išreiškia moderniomis, šiuolaikinėmis medžiagomis“, – operos vaizdą pristatė režisierius.

Laikosi atstumo

Operos „Prūsai“ pagrindinio herojaus Herkaus Manto partija sudėtingumu ir muzikiniu svoriu lyginama su G.Verdi Otelo. Maestro Virgilijus Noreika, kuriam šis vaidmuo buvo dedikuotas, prisipažino, jog Herkus Mantas jį privertė mokytis.

„Žinojau, kad šį vaidmenį atliks V.Noreika, todėl leidau sau parašyti sudėtingesnę partiją nei bet kuriam kitam tenorui. Kai jis perklausė tai, ką aš parašiau, paprašė dar kelių aukštų natų. Tai ir padariau... Vėliau Herkų Mantą dainavo Algirdas Janutas. Jis taip pat labai gerai dainavo, tik jau kitaip. Smalsu, kaip šį vaidmenį atliks dar jaunesnės kartos solistai Mindaugas Rojus ir Steponas Zonys. Labai jais tikiu ir pasitikiu“, – teigė G.Kuprevičius, kuris pats savo kūrinių repeticijose niekada nedalyvauja.

„Manau, kad aš labiau trukdyčiau, nei padėčiau. Dabar „Prūsus“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje kuria visi naujos kartos žmonės, dvigubai, trigubai jaunesni už mane, bet jie yra patyrę, rimti kūrėjai, lietuviškos muzikos gerbėjai. Nejaugi dabar aš sėdėsiu salėje ir aiškinsiu: „Čia – greičiau, čia – lėčiau, o čia suknelę pakeiskite“? Būtų labai keista. Jeigu kūrėjai kreiptųsi, neatsisakyčiau, padėčiau, tačiau, jeigu jiems nekyla problemų dėl muzikos skambesio ir ji priimtina tokia, kokią parašiau, tai kodėl turėčiau trukdyti. Parašytas kūrinys – kaip vaikas. Jis jau suaugo, jam 20 ar 30 metų. Labai jau sunku būtų pakeisti jo proporcijas ar akių spalvą, labiau priglausti ausis... Žinoma, dabar gal ką nors keisčiau, kitokius sprendimus pasirinkčiau, juk meistrystė – kitokia. Tačiau užuot perrašinėjus geriau naują veikalą sukurti. Prof. Eduardas Balsys yra sakęs: „Gali niekuo nepasitikėti, bet atlikėjais – privalai, nes jie atlieka tavo kūrinį ir norės pasirodyti kaip galima geriau.“ Aš ir pasitikiu. Žinoma, nervinuosi, norisi paskambinti ir paklausti, kaip sekasi, bet valdausi, kantriai laukiu skambučio su kvietimu į premjerą“, – prisipažino kompozitorius.

Režisierius G.Šeduikis taip pat tvirtino, jog su kompozitoriumi geriau išlaikyti pagarbų atstumą. „Specialiai maestro nekviečiu. Jeigu jis norėtų pasižiūrėti – su mielu noru. Vis dėlto manau, kad kompozitoriaus darbas padarytas – opera sukurta. Dabar mano eilė ją išgirsti, pamatyti ir parodyti tai, ką jis parašė. Žinoma, kad aš ją parodysiu iš savo pozicijos, ir kompozitorius gali paprieštarauti, kad kurdamas turėjo galvoje visai ką kita. Tai – loterija, tačiau aš ja tikiu, nes viską darau iš absoliučios meilės muzikai ir, nors gyvai su G.Kuprevičiumi niekada nebuvome susitikę, tik susirašinėjome elektroniniu paštu, jaučiu jo palaikymą, pasitikėjimą“, – sakė G.Šeduikis.

DURYS, 2018  sausis, Nr. 1(49)