Šį penktadienį 17 val. uostamiesčio Baroti galerijoje lankytojams duris atvers klaipėdiečio grafiko Romo Klimavičiaus darbų paroda „Dvasių namai, nežinomi mūsų namų gyventojai“.

Tęstinis projektas

Šis dailininko projektas yra tęstinis, paroda toliau plėtoja R.Klimavičiaus anksčiau pradėtą ilgametį tyrinėjimą, kurį galima būtų pavadinti sakralumo paieškomis kasdienybės topologijoje. Šios paieškos atsispindėjo dailininko surengtose parodose „Sakralumas ir banalumas“ Kretingos pranciškonų vienuolyne (2004), „Kasdieninės mūsų duonos…“ Klaipėdos universitete (2007), „Laikas“ I.Simonaitytės bibliotekoje Klaipėdoje (2009).

Meninė praktika, meninė kūryba savo esminėmis savybėmis ir pačia savo prigimtimi yra sakralizavimo praktika. Menininkas savo rankos prisilietimu, kaip ir kunigas, sakralizuoja mums įprastinius daiktus, padaro juos sakramentalius, tada jie įgyja sakramentalinę prasmę visiems, kas tuo veiksmu tiki. Menininko kuriamos realybės rekonstrukcijos yra sakralinės tiek, kiek sakralinę reikšmę turi jo rekonstruojamas ar atkuriamas objektas arba daiktas.

Meninėmis metaforomis

Žmogaus būstas, namai visada, visose kultūrose vienokiu ar kitokiu būdu yra ir buvo sakralizuojama erdvė, kurią ginti, puoselėti yra šventa žmogaus pareiga.

Ypatingą vietą šioje erdvėje užima namų židinys, krosnis, kurią defragmentuodamas autorius mėgina kurti savo pristatomus objektus.

Romas siekia meninės išraiškos priemonėmis lokalizuoti namų dvasias sakralinio chronotopo, apibrėžto erdvės ir laiko koordinačių, susietų su mūsų gyvenama erdve, namų erdve, atžvilgiu. Meninėmis metaforomis jis mėgina apibūdinti gerąsias ir nelabąsias dvasias, šeimininkaujančias mūsų namuose.

Atsiradimo traktuotės

Galimos įvairios namų dvasių atsiradimo traktuotės. Biblinė, teigianti, kad Viešpats, tverdamas pasaulį, numetė ant žemės visas nepaklusnias ir piktas jėgas, kurios, pasikėlusios į puikybę, sukėlė maištą, sukilo prieš Kūrėją.

Ant žmogaus galvos nukrito, jo būstuose, namuose ir sodybose apsigyveno nelaukti šeimininkai, geresni ar nelabai geri, ne visada matomi kaimynai.

Tokios dvasios pripildo ir užgyvena kiekvieną erdvės kampelį ir skirtingame topose jos gauna skirtingus pavadinimus: namuose – aitvarai, bildukai, miške – giriniai, miškiniai, ežeruose ir upėse – undinės, vandeniai ir pan.

Siekia aktualizuoti

Mitologijos tyrinėtojai teigia, kad namų dvasios įkūnija sakralinę namų atmosferą, tai savotiškas genius loci (vietos genijus), nuolat saugantis ir globojantis žmogaus gyvenimą, jo ūkį ir namus. Įvairūs mitologiniai personažai atsiranda kaip nedalomi pavidalai nuo pačios Tvėrimo pradžios. Legenda teigia, kad Dievas skėlė titnagu į titnagą ir pasipylė angelai, arkangelai, cheruvimai ir serafimai. O kai Šėtonas skėlė titnagus, pasipylė aitvarai, raganos undinės ir panašūs nelabieji...

Parodos autorius siekia meniniais instrumentais užfiksuoti šios dvasinės substancijos buvimą ir veikimą savo gyvenamoje aplinkoje, mūsų namuose ir aktualizuoti ją meninėje realybėje.

R.Klimavičiaus kūrinių paroda „Dvasių namai, nežinomi mūsų namų gyventojai“ Baroti galerijoje (Aukštoji g. 1) veiks iki vasario 29 d.

Vizitinė kortelė

Romas Klimavičius gimė 1954 m. Klaipėdoje.

1979 m. baigė grafiką tuomečiame Lietuvos valstybiniame dailės institute.

Parodose dalyvauja nuo 1979 m.

Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Kuria grafikos, tapybos, scenografijos, skulptūros darbus.