Klaipėdos dramos teatre – paskutinės karštos dienos iki premjeros vasario 12-ąją. Rytą vakarą repetuojama norvegų dramaturgo Henriko Ibseno drama „Laukinė antis“. Spektaklį režisuoja Ramutis Rimeikis, prieš penkerius metus Klaipėdos scenoje sėkmingai pastatęs Piotro Gladilino pjesę „Iš miglos išniro angelas“.

Režisūra R.Rimeikio gyvenime atsirado vėliau, pirmiausia buvo aktorystė – studijos, daugybė vaidmenų. Šis universalus menininkas ir dabar vaidina Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, taip pat režisuoja – ten yra pastatęs penkis spektaklius, dar tris – Panevėžio J.Miltinio dramos teatre, yra režisavęs televizijos, radijo spektaklių.
Jis yra dirbęs ir Kultūros ministerijoje, o šiuo metu vadovauja Lietuvos teatro sąjungai. Tačiau apie visa tai – iš eilės.

Kalba viena, daro kita

– Kodėl ėmėtės būtent šio veikalo?

– Šis H.Ibseno kūrinys man labai įdomus. Visų pirma – tai klasika, ji yra amžina. Antra – gvildenamos gilios temos. Man regis, pjesė labai šiuolaikiška. Mes kone kas antrą dieną skaitome laikraščiuose, kad jaunas žmogus pasitraukė iš gyvenimo, nusižudė vaikas, dar kažkas. Kodėl taip yra? Problema labai skaudi ir aktuali, o šitoje pjesėje ji yra keliama. Man regis, tai vyksta todėl, kad sutrūkinėję mūsų ryšiai su savo vaikais, kad gyvename kažkokiose savo įsivaizduojamose situacijose, mes labai norime patogiai gyventi, viskas tik sau, o kitiems ir nebelieka. Tai tampa tragedija.

H.Ibsenas norėjo sukurti antipodą savo herojams – Brandui, Perui Giuntui, kurie kovojo už teisybę. Kai rašytojas nusivylė visais tais pranašais, jis ir parašė „Laukinę antį“. Tokią pjesę, kurios herojai deklaruoja viena, o daro kita. Ši tema ir šiandien labai  aktuali. Mes labai dažnai deklaruojame kažką didingo, svarbaus, o esmė tokia: labai daug mumyse egoizmo, nužmogėjimo. Ši tema pjesėje yra pagrindinė, todėl jos ir ėmiausi. Apie ją galvojau jau seniai.

– Kokius esminius spektaklio siužeto momentus atskleistumėte būsimiems žiūrovams?

– Buvo du garbingi žmonės, turintys bendrą verslą. Jie nelegaliai išeikvojo išteklius. Vieną pasodino, kitas išsisuko nuo bausmės. Vienas daug metų sėdėjo kalėjime, sugrįžo  sugniuždytas, o kitas tuo laiku pasinaudojo situacija ir kalinčiojo bendražygio sūnų apvesdino su savo buvusia meiluže, kurios pagimdyta mergaitė yra jo. Visą gyvenimą jis reguliavo taip, kad išlaikytų savo autoritetą. O tų dviejų verslininkų vaikai buvo geri draugai. Jiems susitikus po 15 metų, vienas jų pamato, ką tėvas yra padaręs, ir atskleidžia visą tiesą. Dramatiška situacija, pasibaigianti tuo, kad šeimoje kyla konfliktas. Tėvas pradeda labai šiurkščiai elgtis su mergaite, kurią augino. Ji supranta esanti nereikalinga, kad dėl jos viskas kyla, kad ji ta laukinė antis.

Pašauta antis nuskęsta

– Perskaičius pjesę kyla dvejonių: gal nereikėjo tos tiesos atskleisti?

– Mes spektaklyje traktuojame taip: kadangi Verlė sūnus nuo vaikystės buvo pažeistas, jis fanatiškai, bet kokia kaina ieško tiesos. Ta tiesa sugriauna šeimą ir pražudo jo seserį. Fanatizmas nieko gera neduoda. Ekdalio sūnus yra prisitaikęs, bevalis, galima sakyti, menkysta. Žmogus, siekiantis tik komforto, gyvenantis iliuzijomis. Vienam viskas gerai, o kitam reikia tiesos ir jis nemato, kad draugas –  jokia asmenybė.  Jie jaunystėje buvo žavūs, gražūs, bet per tiek metų gyvenimas žmones pavertė kitokiais. Todėl idealų ieškojimas tampa graudžiai juokingas.

– Pjesėje laukinė antis yra, bet ji tik menama. Ji lyg simbolis, metafora. Kaip jūs aiškintumėte?

– Žinoma, kad tai simbolinė linija. Pašauta antis nuskęsta. Taip yra ir gyvenime. Po didelių sukrėtimų vieni pakyla, o kiti ir gyvena dugne. Taip, laukinė antis – simbolis, bet šiame spektaklyje dar nežinia, kaip gali būti, gal ir tikras paukštis praskris.  

– Lietuvių folklore balta antis reiškią ryšį su anuo pasauliu. Įdomu, ar ir H.Ibsenui ši metafora reiškė tą patį, gal čia bendri įvairioms tautoms traktavimai?

– Negalėčiau pasakyti, kad H.Ibsenas čia griebėsi folkloro, tačiau metafora labai taikli. Šioje pjesėje Hedviga yra toji antis. Ji tampa laukine antimi, pajunta, kad yra nereikalinga tuose namuose ir žengia tą baisų žingsnį.
Tai itin jautri, emocinga pjesė. Šiuolaikiniam žmogui laibai reikia emocijų, per daug racionaliai mes gyvename. Ir teatre per daug racionalumo, kažkokių ypatingų koncepcijų. Todėl dingsta žmogiški dalykai. Man norisi, kad šis pastatymas būtų skaudžiai šiltas.

Labiausiai pažeidžiama profesija

– Vienas jūsų, kaip režisieriaus, braižas – mėgstate, kad spektaklyje dalyvautų daug aktorių. Ar šis pastatymas irgi toks?

– Aš esu ir aktorius, todėl labai gerai suprantu tuos kolegas, kurie neturi vaidmenų ir jų laukia. Aktoriaus profesija labiausiai pažeidžiama, palyginti su kitais menininkais. Aktoriai, kaip tos laukinės antys, – kartais gauna šratų ir nebepakyla, nugrimzta, tada jų gyvenimas eina šonais. Todėl labai džiugu, kad čia pavyko surinkti dvi sudėtis – vyresnės ir jaunesnės kartų aktorių. Pagrindinių personažų yra aštuoni, bet dar ponai, svečiai ir kiti. Ne visi Klaipėdos dramos teatro aktoriai, bet dauguma jų turės galimybę išeiti į sceną. Man labai patinka Klaipėdos aktoriai. Jie tokie darbštūs, kūrybingi, neužgesę, nenugrimzdę į tą dugną, nors darbui sąlygos čia žiaurios.
Tiek metų išlaikyti tą norą kurti – tai yra kažkas nepaprasto. Žiūrint iš toli, iš Vilniaus, atrodo lyg ir gerai: teatras neturi patalpų, bet kažkur vaidina. Tik  realiai pamačius, kaip dirbama, važinėjama į tuos Žvejų rūmus, peršasi vienintelė mintis: šitam teatrui turėtų būti suteiktas ypatingas statusas, nes nepalūžo, išlaikė ir į savo rekonstruotas patalpas aktoriai ateis nepraradę profesijos.

Dar turime laiko

– Naudodamasi proga, kad jūs esate Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas, noriu klausti apie numatomą reformą. Iki sausio pabaigos Teatrinių ir koncertinių įstaigų įstatymo projektas turėjo būti tobulinamas ir tai jau lyg ir padaryta. Ar atsirado palankesnių teatro žmonėms pasiūlymų?

– Dar neturėjau galimybės išsamiai susipažinti su siūlomais pakeitimais. Išleisiu premjerą – tada.  Tačiau mūsų su aktoriais sustabdytas greitas įstatymo pristatymas davė naudos. Buvo sudaryta didelė darbo grupė iš 20 žmonių, ir daugelis dalykų buvo išdiskutuota. Skubėjimas visada nieko gera nežada, nes prasideda klaidos. Įstatymas turėtų įsigalioti nuo kitų metų, tad dar turime laiko. Svarbiausia sukurti apsaugos mechanizmą aktoriams. Kad aktorius penkis metus, kaip siūlyta, dirbtų pagal sutartį, o paskui, nebeturėdamas vaidmenų, pasidarytų beteisis, taip negali būti. Reikia galvoti, ką aktorius galėtų veikti atsiradus prastovoms. Taip pat labai svarbu išsaugoti repertuarinį teatrą. Vienadienių projektų gamyba irgi nieko gero neduos. Toks teatras perspektyvų neturės. Lietuva visada turėjo repertuarinį teatrą, nesvarbu, ar buvo kūrybiniai pakilimai, ar nuosmukiai. Žiūrovai – kiekvieną vakarą tūkstančiai jų eina į spektaklius ir žiūri. Taigi tas projektinio darbo entuziazmas turi būti protingai subalansuotas ir pamatuotas valstybiniuose ir nevalstybiniuose teatruose.

Visko teko matyti

– Esate dirbęs Kultūros ministerijoje Teatro skyriuje. Kaip valdininkai mato? Ar jie regi tą realų  teatrų gyvenimą? Juk ten gimsta įstatymų projektai.

– Dirbau su šešiais ministrais. Visko teko matyti. Neretai valdininkai labai biurokratiškai pasižiūrėdavo į tam tikras situacijas.  Bet dar yra toks dalykas, kad, pavyzdžiui, apie muziką mažai kas kalba, bet apie teatrą – visi išmano. Valdininkas aiškina, kas kaip vaidina, ar nevaidina, mažai išeina į sceną. Bet juk yra tokių aktorių, kaip Klaipėdoje Vytautas Paukštė, ant kurių teatrai laikėsi. Antra vertus, – teatras yra kelių kartų šeima ir tik iš tos šeimos gali kažkas gimti. Teatre reikalinga ir pedagogo akis, kad nesikartotų vaidmenys, kad aktorius augtų kaip asmenybė. O tokia asmenybė gali išaugti tik repertuariniame teatre.

– Ministerijoje buvote kaip praktikas. Ar įsiklausydavo į tai, ką jūs sakydavote?

– Įsiklausydavo. Buvo ministrų, kurie tikrai įsiklausydavo. Pavyzdžiui, šviesaus  atminimo Dainius Trinkūnas pasikviesdavo ir klausdavo: na, ką darom? Visada padiskutuodavome, pasitardavome, tada tikrai buvo įdomu dirbti. Bet buvo ministrų, kurie negirdėjo. Ten sunkus darbas, vadovauti teatrams – tas pats, kaip pastatyti gerą spektaklį. Visur turi būti žmogiškumas, jautrumas, ypač tokioje įstaigoje, kaip ministerija.

Ten, kur yra žmogiški santykiai, ir vyksta kažkas. O ten, kur yra arogancija, žiūrėjimas iš aukšto – ten nieko gero. Kažkas panašaus ir mūsų spektaklyje „Laukinė antis“. Jame turėtų būti daug žmogiškos šilumos, ko žmonėms ir reikia. Man malonu, kad pirmas Klaipėdoje mano spektaklis – P.Gladilino „Iš miglos išniro angelas“ – penkis metus išsilaikė repertuare, lyg ir toliau bus vaidinamas. Viliuosi, kad ir naujas pastatymas turės ateitį. Aktoriai perspektyvūs, jautriai žiūri į vaidmenis, į savo darbą. Tas spektaklis turėtų gyventi.