Su cirko artistais

– Opera „Pajacai“ – vienas laukiamiausių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamo festivalio akcentų. Kokiomis aplinkybėmis pirmąsyk nusprendėte pastatyti šią operą? – teiravomės režisierės.

– Pamenu, 2000-aisiais aš darbavausi Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Olandijoje, kol mane Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pasikvietė pastatyti operą „Kaukių balius“. Kūrybiniame procese taip pat dalyvavo Gintaras Rinkevičius bei Juozas Statkevičius. Mums taip patiko dirbti kartu, kad po „Kaukių baliaus“ premjeros degėme noru visi trys dar ką nors sukurti.

Likus dienai iki man išskrendant iš Lietuvos, G.Rinkevičius pakvietė gerti kavos. Jis žinojo, kad tuometė mano silpnybė buvo pyragėliai ir kiti desertai, tad pakvietė į kavinę, turinčią turbūt didžiausią puikių pyragėlių asortimentą. Jis man sako: „Gal tu suvalgyk pyragėlį...“ Ir aš suvalgau vieną pyragėlį, antrą, trečią... Taigi, kol aš visus tuos pyragėlius žiaumojau, jis man papasakojo apie savo idėją sukurti nedidelį „Pajacų“ pastatymą Kongresų rūmuose. Nors ši opera man nebuvo pernelyg kažkuo artima ar įdomi (man kur kas labiau patinka statyti verksmingas tragedijas), tačiau iškart sutikau su pasiūlymu.

Prasidėjus darbams, užsimojau į operą pakviesti tikrų cirko artistų. Tuo metu tai buvo neįprasta. Pakvietėme akrobatų, ugnies spjaudytojų, oro gimnastų, scenoje taip pat pasirodė gyva meška. Taigi pirmojo ir labai sėkmingo operos „Pajacai“ pastatymo premjera įvyko 2003-iaisiais.

Susibūrus „bohemiečiams“, 2008-aisiais sukirbėjo mintis grąžinti „Pajacus”. Daug ką pakeitėme, patobulinome, giliau išnagrinėjome temą. Vėlgi pakvietėme cirko artistus, tačiau, tapę sąmoningesni, atsisakėme egzotinių gyvūnų. Šis variantas, dar labiau patobulintas, dabar yra statomas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Scenoje bus ir gyvūnų

– Kuo pajūryje atkurta opera bus įdomi, kitokia?

– Šiame pastatyme dalyvaus visai kiti solistai. Prieš atveždami šią operą į Klaipėdą mąstėme apie tai, jog naujam pastatymui reikia naujo tikėjimo bei naujos energijos.

Palangos koncertų salėje žiūrovai tai pat išvys tikrų naminių gyvūnų: antytę, asiliuką, šunelį, galbūt ir ožkytę. Taip pat jie pamatys istorinius, tačiau restauruotus J.Statkevičiaus kurtus kostiumus, kuriais vilkėjo artistai ankstesnių pastatymų metu.

– Kodėl nusprendėte į pasirodymą įtraukti gyvūnus?

– Suaugusiems žiūrovams tai suteikia galimybę grįžti į vaikystę, na, o vaikams tai tarsi magija. Dalis mieste gimusių ir augančių vaikų, net neabejoju, kai kurių iš šių gyvūnų net nėra gyvai matę.

Kiti klausia, kurių velnių man reikia to asilo Palangos koncertų salėje, kai ten nėra tinkamų praėjimų? Tačiau teatre man patinka daryti neįmanomus dalykus.

– Apie ką ši opera? Lietuvoje pajacai dažnai turi negatyvią reikšmę...

– Žodžiai „pajacai”, „klounai” čia dažnai asocijuojasi su juokintojais, nerimtais žmonėmis. Tačiau kūrinys „Pajacai” yra apie žmones, kurie priversti juokinti kitus. Jie privalo kasdien dėvėti kaukes ir gyventi išoriškai labai spalvotą, tačiau vidujai emocinių tragedijų kupiną gyvenimą. Nors jų pasaulis griūva, apie tai niekam negali papasakoti, kadangi pasauliui į tai nusispjauti. Žmonės nori malonumų, žaidimų, teatro, grožio, bet ne tragedijų, kurių kiekvienas turi savų.

Pasirodys jaunieji talentai

– „Pajacuose” pasirodys ir „Lietuvos talentų” laimėtojas žonglierius Kasparas Bujanauskas. Kaip nusprendėte jį įtraukti į kūrybinės komandos gretas?

– Viena iš mano misijų – perduoti savo sukauptą patirtį jauniems žmonės, pamatyti juos ir suteikti jiems galimybių iškilti. 2003-iųjų „Pajacuose” dainavo nuostabi solistė Joana Gedmintaitė, apie kurią prieš tai niekas nežinojo ir niekam jos nereikėjo. O praėjus trims dienoms po puikiai pavykusios premjeros ji gavo darbą teatre.

Šiemet buvau pakviesta tapti „Lietuvos talentų“ komisijos nare. Šiame projekte pro mano akis praplaukė labai daug žmonių... Žinot, kai tenka ilgai sėdėti komisijos gretose, o scenoje pasirodantys žmonės yra vidutiniškai geri arba visai blogi, visi jie tampa vienodi – sulimpa į vieną didelę jūrą. Tačiau iš tos jūros išniro žonglierius Kasparas. Jis – energingas, jaunatviškas, be galo profesionalus žmogus, žavintis savo charizma. Iš to džiugesio, jog pagaliau pamačiau tokį talentą, nors ir nesu tokia didelė cirko gerbėja, paspaudžiau auksinį mygtuką. Sužavėta jo pasirodymo pakviečiau atlikti vaidmenį operoje „Pajacai”.

– Kodėl norite padėti jauniems talentams išvengti kančių, siekiant karjeros aukštumų?

– Man ir pačiai buvo be galo sunku „prasimušti” iki to taško, kur dabar esu. Manau, kad tais laikais moteriai tapti režisiere buvo kažkas „crazy”. Kai buvau mažytė, televizoriaus ekrane vis stebėdavau, kaip kosmonautai skrenda į kosmosą. Tarybiniais laikais buvo tokia moteris kosmonautė – Valentina Tereškova, kuria labai žavėjausi. Taigi svajonė dirbti režisiere man buvo kažkas panašaus į skrydį į kosmosą. Lietuvoje tuo metu, prieš man pradedant mokytis Maskvoje, nebuvo nė vienos režisierės moters. Taigi net ir besimokydama, visada jaučiausi taip, lyg turėčiau būti kitokia, lyg turėčiau būti kitur... Manau, dėl to taip noriu „ištempti” jaunus talentus į dienos šviesą ir palengvinti jų sunkų kelią karjeros aukštumų link.

Tikisi dar daugiau

– „Pajacuose“ pasirodys ir Klaipėdos muzikinio teatro solistas Mindaugas Rojus. Kaip, laikui bėgant, vertinate šį solistą? Kaip jis „paaugo“ po operos „Bohema” ir ko tikitės iš jo dabar?

– Vis dar prisimenu, kai televiziniame projekte „Triumfo arka” tarp mudviejų įvyko didelis konfliktas. Tuomet man atrodė, kad tai, ką jis darė scenoje, buvo netikra. O aš tikiu, kad operoje privalai atiduoti visą savo energiją ir tuo metu scenoje gyventi iš tikrųjų.

Po praėjusiais metais Klaipėdoje atkurtos operos „Bohema” Mindaugas stipriai „užaugo“ ir šiandien iš šio solisto tikiuosi dar daugiau. Šįsyk „Pajacuose” jam tenka susidoroti su dideliu iššūkiu – įkūnyti negalią turintį personažą Toniją. Tai yra be galo sudėtingas vaidmuo, nes solistas privalo scenoje būti ne tik labai tikras bei gerai atlikti savo partiją, bet ir sykiu neužmiršti savo personažo negalios. Tačiau tikiu, kad jam pavyks – Mindaugu pasitikiu tūkstančiu procentų.