Amžininkų neįvertintas

Skurdi vaikystė, klajonės po jūras, populiarus rašytojas, eilinis muitinės tarnautojas, mirė užmirštas buvusių gerbėjų. Toks buvo Hermano Melvilio (1819-1891) gyvenimo kelias. Pirmuosius H.Melvilio romanus kritika ir skaitytojai pasitiko entuziastingai. Kiti jo kūriniai buvo vertinami jau nebe taip palankiai. Vėliau rašytojas taip ir nebesugebėjo pakartoti sėkmės. Svarbiausias romanas „Mobis Dikas“ liko amžininkų nesuprastas.

Skirtingai, nei užmarštyje pasibaigęs rašytojo gyvenimo kelias, jo kūrybinis palikimas vėl surado kelią pas skaitytojus. Šiandien turbūt tik reta šalis nėra išleidusi garsiojo H.Melvilio romano „Mobis Dikas“ ar dar kokios jo knygos. Lietuvių kalba išėjo keli „Mobi Diko“ leidimai, „Izraelis Poteris“, „Enkantados: kelionė po Europą ir Levantą“.

Literatūrologai prirašė kalnus išsamių studijų apie jo kūrybą. Rečiau prisimenamas kupinas nuotykių jo paties jūreiviškas gyvenimas, kuris vertas dėmesio.

H.Melvilis gimė pasiturinčioje Niujorko komersanto šeimoje. Bet verslas bankrutavo, tėvas mirė, šeima paskendo skolose. Hermanui teko mesti pradėtus mokslus ir ieškotis darbo. Išbandė daug profesijų: banko pasiuntinuko, fermerio pagalbininko, odų fabriko klerko, mokytojo.

Darbo paieškos 1839 m. gegužės 31 d. jį atvedė į trijų stiebų burlaivio „St.Lawrence“ denį. Krovinius, keleivius ir paštą gabenantis laivas reguliariai kursavo tarp Niujorko ir Liverpulio. H.Melvilis juo plaukiojo iki metų pabaigos kaip „a green hand“ („žalioji ranka“), kitaip tariant nepatyręs įgulos narys, gaunantis mažiausią atlygį.

Grįžęs iš reiso, H.Melvilis krante ilgai neužsibuvo. Metus tęsė anksčiau nutrauktas studijas koledže, bet pritrūkus lėšų vėl jas metė. Nerasdamas kitokio darbo, nukeliavo į Niu Bedfordą, vadintą „Banginių miestu“. XIX a. tai buvo vienas svarbiausių, jei ne pats svarbiausias, banginių medžioklės laivų uostas Amerikoje.

Ne nuotykių ir romantikos ieškodamas, o tiesiog neradęs kitokio darbo, H.Melvilis nukreipė savo žvilgsnį į besiruošiantį išplaukti laivą, kuris rinko įgulą banginių medžioklei.

Karjeros laivuose nepadarė

Per 1840 m. Kalėdas H.Melvilis pasirašė sutartį ketverius metus dirbti banginių medžioklės laive „Acushnet“ ir jau kitų metų sausio 3 dieną išplaukė į Atlanto vandenyną.

Nepaisant kelių mėnesių turėtos jūreiviškos patirties, H.Melvilis ir šį kartą įgulos sąraše nepakilo aukščiau „a green hand“. Tai reiškė, kad jis ne tik miegos ankštame eilinių jūreivių kubrike, bet ir gaus tik vieną šimtą septyniasdešimt penktąją pajaus dalį nuo bendro laivo uždirbto pelno.

„Acushnet“ buvo vienas naujesnių ir tvirtesnių banginių medžioklės laivų. Trijų stiebų, dviejų denių beveik 40 m ilgio burlaivio įgula, vadovaujama rūstaus kapitono Valentino Pease, pusantrų metų medžiojo banginius įvairiose vietose. „Jūrų pabaisas“ įgula išdarinėjo laive, didžiuliuose geležiniuose kubiluose tirpdė vertingus banginio taukus ir plukdė juos supirkėjams.

Pasibaigus medžioklei prie Bahamų salų, „Acushnet“, apsukęs Horno kyšulį, nuplaukė į Ramiojo vandenyno pietinę dalį. H.Melvilis ir jo bendražygiai daugelį mėnesių be poilsio vaikėsi banginius nuo Čilės krantų iki Galapagų salų. Darbas buvo sunkus ir pavojingas. Suerzinti kašalotai apvertė ne vieną žeberklininkų valtį. Pradėjo trūkti maisto ir gėlo vandens, užpuolė ligos.

Bijodamas, kad išvarginti jūreiviai nedezertyruotų, kapitonas V.Pease stengėsi kuo rečiau užsukti į uostus pasipildyti vandens ir maisto atsargų. Trumpam sustojus nedideliame Ekvadoro uostelyje, pabėgo 11 banginių medžiotojo laivo jūreivių. H.Melvilis dar nebuvo pribrendęs tokiam desperatiškam žingsniui.

Ilgas kelias namo

1842 m. birželio 23 d. „Acushnet“ pasiekė Markizo salas ir nuleido inkarą prie didžiausios Nuku Hiva. Po kelių dienų H.Melvilis su draugu Richardu Tomu Greene pabėgo iš laivo ir pasislėpė salos kalnuose. Jie beveik pusmetį praleido slėnyje, gyvendami tarp čiabuvių, kurie iki europiečių kolonizacijos garsėjo karingumu ir kanibalizmu.

Sužinoję, kad jų laivas jau išplaukė, o vietinė valdžia neieško, bėgliai sugrįžo į Nuku Hivos įlanką Čia stovėjo jau kiti banginių medžiotojų laivai. Neturėdamas kitos galimybės ištrūkti iš atokiausios pasaulyje salos, kuri nuo artimiausio žemyno nutolusi per 4800 km, H.Melvilis pasisamdė į australų banginių medžiotojų laivą „Lucy Ann“.

Jame H.Melvilio vėl laukė ilgi mėnesiai sekinančio darbo Ramiojo vandenyno platybėse. Australų laivo škiperis su įgula elgėsi dar nuožmiau negu amerikietis nuo kurio pabėgo H.Melvilis. Užsukus į Taičio salą, „Lucy Ann“ jūreiviai sukilo prieš kapitoną. Salą protektorato sąlygomis valdžiusi prancūzų administracija sukilėlius, tarp jų ir H.Melvilį, uždarė į kalėjimą.

Mėnesį prasėdėjęs kalėjime, H.Melvilis su kitu to paties laivo jūreiviu pabėgo į kaimyninę Murea salą. Ten vėl užsiverbavo į banginių medžiotojų laivą „Carles&Henry”. Po pusmečio šį kartą jau ne bėgdamas, o pasibaigus darbo sutarčiai, H.Melvilis paliko banginių medžiotojo laivą vienoje iš Havajų salų. Kurį laiką prasibastęs be darbo, 1843 m. rugpjūčio 17 d. tapo tuo metu Honolulu uoste stovėjusio JAV karinio fregato „United States“ jūreiviu. Pagaliau su šiuo laivu H.Melviliui pavyko sugrįžti į tėvynę.

Pirmieji sėkmingi romanai

1844 m. spaly H.Melvilis perkopė namų slenkstį be skatiko kišenėje, bet kupinas nepakartojamų įspūdžių. Su jūreivyste buvo baigta visiems laikams. Jam jau 25 metai, bet vis dar neturi nei profesijos, nei lėšų pragyvenimui. Vienintelis jo turtas – jūrose prabėgusių metų patirtis ir pasakotojo talentas.

Šeimos ir draugų paskatintas, H.Melvilis pradėjo aprašinėti pietų jūrose patirtus nuotykius. Per 1845 m. vasarą, įkvėptas savo nuotykių Markizo salose, kai pabėgęs iš laivo gyveno tarp aborigenų, jis parašo savo pirmąją knygą. 1846 m. Londone, o po metų ir Niujorke išleistas romanas „Taipi“ sulaukė audringos sėkmės. Palankiai skaitytojai sutiko ir jos tęsinį „Omu“. Šių knygų dėka H.Melvilis laikomas kelionių ir nuotykių literatūros pradininku JAV.

Sėkmingas kūrybinis debiutas išgarsino H.Melvilį literatūriniuose sluoksniuose. Amerikiečių leidyklos, beje, atmetusios pirmuosius du jo romanus (pirmiausia jie buvo išspausdinti Anglijoje), dabar iš populiaraus rašytojo prašė naujų kūrinių.

Buvęs banginių medžioklės laivo jūreivis, bedarbis be aiškios ateities, sėdo prie rašomojo stalo. Viena po kitos pasirodo jo naujos knygos, parašytos remiantis asmeniška jūrų klajūno patirtimi: „Mardi“, „Redburnas“, „Balta striukė“, „Mobis Dikas“, „Pjeras“, „Izraelis Poteris“.

Permainingas likimas

Nors pirmieji kūriniai sulaukė didelio populiarumo, ir net buvo tapę bestseleriais, tačiau devyniolikto amžiaus šeštajame dešimtmetyje rašytojo H.Melvilio populiarumas išblėso.

1851 m. pasirodė jo solidus romanas „Mobis Dikas arbas banginis“. Jos pagrindą sudaro banginių medžioklės legendos ir jūreivio Izmailo pasakojimas apie tai, kaip „Pekod“ laivo kapitonas Achavas su savo įgula plaukioja visomis pasaulio jūromis medžiodamas Baltąjį Banginį, kuriam nori atkeršyti už seną skriaudą. Deja, šis romanas pasisekimo neturėjo. „Keista knyga!“ – tokia buvo vieninga skaitytojų ir recenzentų nuomonė.

Išties „Mobis Dikas“ netilpo į jokius pripažintus literatūrinio žanro rėmus. Tai didelės apimties jūrinis, socialinis ir filosofinis romanas, kuriame realybė persipina su bibliniais vaizdiniais, nagrinėjama daug sudėtingų temų, pasitelkiant simbolizmą ir metaforas. Skaityti jį tikrai nelengva, bet milijonams žmonių tai nesutrukdė perskaityti šią knygą iki galo.

„Melvilio atgimimas“ prasidėjo XX a. antrajame dešimtmetyje, kai jo „Mobis Dikas“ vėl pelnė pripažinimą. Šiandien šis romanas vertinamas kaip vienas pagrindinių JAV ir pasaulio literatūros šedevrų.