Rinktųsi kitokį kelią

– Iš kur esate kilusi?

– Gimiau Marijampolėje 1943 m. per Jurgines. Į Palangą gyventi su tėveliais atvažiavome, kai man buvo šešeri. Mano tėtis – žemaitis, o mama – suvalkietė. Po gyvenimo audrų atsikrausčiau ir aš su šeima gyventi čia, į tėvelių namus. Šitą namą jie labai ilgai statė. Kol vyko statybos, mes gyvenome kitoje vietoje, Palangos pakraštyje. Kai lankiau baigiamąją vidurinės mokyklos klasę, įsikėlėme į šitą namą. Man leido pasirinkti kambarį, patį gražiausią antrame aukšte su balkonu. O po vidurinės išvažiavau mokytis į J.Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą.

– Turite keturis vaikus, devynis anūkus, o jūs pati gausioje šeimoje užaugote?

– Esu vienturtė. Mano tėveliai susituokė būdami vyresnio amžiaus, niekada nedrįsau ar neradau progos mamytės paklausti, kodėl neturiu brolių ar seserų. Bet man kažkaip tos draugijos ir netrūko, nuo to laiko iki dabar labai vertinu ramybę ir vienatvę. Bet štai mano pačios šeimoje keturi vaikai užaugo. Mano tėvelių šeima buvo labai darni ir vieninga. Mane supo didelė jų meilė, ypač tėvelio.

– Kodėl apsisprendėte mokytis muzikos?

– Palangoje muzikos mokyklą atidarė, kai aš buvau 9 klasėje. Nepamenu, kas mane tada paragino stoti į muzikos mokyklą. O po vidurinės mano fortepijono mokytojas patarė tęsti muzikos studijas. Taip ir patekau į J.Tallat-Kelpšos mokyklą. Tačiau pagal mano vidinę struktūrą, kaip dabar suprantu, man būtų labiau tikusi kitokia specialybė. Jei reikėtų rinktis dabar, rinkčiausi filosofiją, teologiją, psichologiją.

Jaunystės išbandymai

– Kaip susipažinote su savo vyru Alvydu?

– Susipažinome Vilniuje, kartu mokėmės J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, buvome bendramoksliai, jis atėjo į antrą kursą po vidurinės ir po kelerių metų darbo Žąslių kultūros namuose. Jis buvo labai aktyvus, mėgo organizuoti visokius renginius. Dar prisidėjo vienas dėstytojas, kuris buvo visų mūsų labai mylimas. Buvo rengiami mokyklos festivaliai, kas savaitę leisdavo sienlaikraštį "Polėkio akordai". Pamenu, visa mūsų mokyklos bendruomenė kiekvieną pirmadienį laukdavo naujo numerio.

– O kaip prasidėjo pogrindinė antitarybinė veikla?

– Mano vyras su artimu bičiuliu Jonu Volungevičiumi buvo viso to iniciatoriai. Jie abu buvo iš labai patriotiškų šeimų. Alvydas augo gausioje lietuviškoje ir religingoje šeimoje. Jo tėveliai buvo didelės tolerancijos pavyzdys. Vėliau prie tos jų veiklos kažkiek prisidėjau ir aš. Nebuvau taip idėjiškai nusiteikusi ir ėjau tik dėl draugystės. Nujaučiau, kas už tai gresia, kai jie man atskleidė, ką ketina daryti. Pradžioje man visa tai buvo tarsi primesta iš šalies. Suvokimas, kodėl jie tai daro, atėjo vėliau – per Alvydo asmenybę, jo kančias Mordovijos lageryje.

– Ar pamenate tą dieną, kai jį areštavo?

– Taip, aš tada laukiausi, buvo likęs gal mėnuo iki vyriausio sūnaus Alvydo gimimo. Nors, pamenu, dar iki jo arešto ir pati nešiau antitarybinius atsišaukimus į Tauro kalno studentų bendrabutį. Mano vyrą suėmė ir išsivedė iš paskaitų konservatorijoje (dabar Meno akademija). Po to buvo krata namuose, bet aš nejaučiau nei baimės, nei pykčio tiems žmonėms.

– Saugumiečiai jūsų neišleido iš akių iki pat gimdymo, jie jūsų nesulaikė, bet kažkodėl bijojo?

– Taip, du saugumo žmonės su manimi važiavo net greitosios pagalbos mašinoje, kai vykau į ligoninę gimdyti. Suprantu jų poziciją, aš šiaip ar taip figūravau toje byloje. Jie veikiausiai turėjo sekti viską iki galo, o gal mano nėštumas fiktyvus?

Motinos ir žmonos pozicija

– Kada jūsų vyras pamatė pirmagimį, juk buvo suimtas, kai pagimdėte?

– Mes su juo pasimatėme teismo salėje, sūnui buvo keturios savaitės. Nenorėjau kūdikio neštis į teismo salę, bet tėvai ir artimieji įkalbėjo, kad teisėjai, pamatę vaiką, gal visai nenuteis ar vyrui skirs mažesnę bausmę. Bet teismas buvo parodomasis, žmonių buvo labai daug, mūsų mažylis nieko nesugraudino ir vyrui skyrė net 5 metus lagerio. Teisme jautėsi įtampa ir tarp teisėjų. Vėliau mus pasiekė informacija, jog nubaudė nepelnytai didele bausme, esą tam, kad jaunimui būtų pamoka. Tiesa, po nuosprendžio paskelbimo man leido prie vyro prieiti, bet mes nespėjome pasikalbėti.

– O kas paskui?

– Paskui važiuodavau į Mordoviją pasimatyti. Pamenu vieną dokumentinį filmą apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, jis kalbėjo apie tai, kad jam siūlė rinktis bendradarbiauti su saugumu ir daryti dvasininko karjerą arba lagerį. Jis pasirinko lagerį ir prisimenu jo žodžius, kad jis to nesigailėjo, nes pateko į intelektualų aplinką. Tokioje pat aplinkoje buvo ir mano vyras, jis ten bendravo su eruditais, išsilavinusiais žmonėmis, kurie buvo uždaryti, nes neįtiko sistemai. Ten atskirame politinių kalinių lageryje kalėjo disidentai iš Ukrainos, tuomečio Leningrado, Baltijos šalių. Su daug kuo jis ten susipažino. Paskui, kai grįžo į Lietuvą, jie susitikdavo, bendraudavo. Kaliniai ten turėjo galimybę užsisakyti leidinius rusų kalba, tarp jų ir Rytų filosofijos, induizmo, viską, kas buvo išleista Tarybų Sąjungoje. Iš Mordovijos vyras grįžo persmelktas rytietiškų idėjų, domėjimusi ta kultūra. Aš irgi tuo susidomėjau. Bet tai ir liko tik domėjimusi, nei budistais, nei krišnaitais netapome. Tiesiog tuo žinojimu pasipildė mūsų žinių bagažas.

– Po ketverių metų lagerio buvo stipriai pakirsta jūsų vyro sveikata, minėjote, kad dar vieneri metai nelaisvės jam būtų kainavę gyvybę. Kaip pavyko jį iš ten išplėšti pirma laiko?

– Alvydas turėjo širdies problemų, jis kartkartėmis vis gulėdavo lagerio ligoninėje, bet jaučiau, kad viskas gali baigtis labai blogai, nes niekas jo ten negydė. Tada nusprendžiau imtis veiksmų ir prašyti malonės, kad jam būtų sušvelninta bausmė. Man jo gyvybė buvo svarbesnė, nei principai nenusileisti ir nieko neprašyti iš valdžios. Su prašymu kreipiausi į valdžią, bet jokios reakcijos nebuvo. Tada per vieną savo bičiulę, kuri draugavo su rašytojo Juozo Baltušio ir aktorės Monikos Mironaitės šeima, susitikau su pačiu J.Baltušiu, kuris tada buvo Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Aš jam papasakojau visą savo istoriją ir pamenu jo žodžius: "Vaikeli, aš tau nieko daugiau negaliu padėti, kaip tik prie tavo malonės prašymo pridėti savo deputato mandatą." Ir jis tą padarė. Ir kai aš ten su jo tuo mandatu nuėjau, jie manęs tiesiai šviesiai paklausė, kodėl anksčiau jiems nesakiau, kad su J.Baltušiu pažįstama? Aš jam už tai esu labai dėkinga. Jis labai kontroversiškai vertinama asmenybė, kaip ir Justinas Marcinkevičius. Bet aš J.Baltušiui už tai jaučiu tik dėkingumą. Jis suprato mano šeimos situaciją, patikėjo manimi ir nepabijojo. Mano vyras tokiam mano elgesiui neprieštaravo. Nors tarp Lietuvos disidentų buvo ženklų, jog likau nesuprasta ir šiek tiek pasmerkta už tai. Disidentai vertina kietą poziciją, mano pozicija buvo moteriška, motiniška, žmonos pozicija.

Gyvenime atsitiktinumų nebuvo

– Kuris iš jūsų visų vaikų pats panašiausias į tėvą pagal charakterį?

– Visi jie iš tėvo turi vieną ar kitą bruožą. Išoriškai į jį labai panašus vyriausias sūnus Alvydas. Pirmaisiais metais po vyro mirties sūnus su šeima apsigyveno šiame name. Pamenu, jis praeidavo kiemu, pamatydavau jo siluetą ir krūptelėdavau, tarsi būčiau savo vyrą pamačiusi. Eglė, vyresnioji dukra, buvo labai prisirišusi prie tėvelio, kai ji gimė, turėjo rytietiškų veido bruožų, nes Alvydo mama buvo totoriško gymio, tamsiaplaukė ir akys kiek siaurokos. Be to, jos mergautinė pavardė buvo Juodvalkytė ir vyras gliaudė tos pavardės kilmę "juodas atsivilkęs", tačiau taip ir neišsiaiškino, kur jo mamos giminės šaknys. Eglutė tarsi atsigimė į močiutę, nors jos bruožai paskui keitėsi. Ji turi aiškumo, tvirtumo, drąsos. Tai jau tikrai ne iš manęs. Kai gimė Jurga, ji buvo panaši į mano mamą, kuri, beje, išgyveno 105-erius metus.

– Kaip prisijungėte prie Pasauliečių pranciškonų ordino?

– Gyvenome su šeima Šiluvoje, kur bažnyčioje mano vyras vargonavo. Ten susipažinome su tada mokslus bebaigiančiu Sigitu Jurčiu, dabar broliu Benediktu. Pažintis su Sigitu buvo visa ko pradžia. Dalyvavau, kai jie atgavo vienuolyną Kretingoje, kai atsigavo Mažesnieji broliai, perėmė buvusį muziejaus pastatą, ta jų pakilimo banga buvo labai galinga. Tai buvo kažkas nuostabaus. Tada aš irgi kažkaip spontaniškai pasakiau, kad irgi norėčiau tapti pranciškone. Nors nieko nežinojau apie Trečiąjį pranciškonų ordiną. Mane palaimino, ir toks buvo mano įsiliejimas į šį ordiną. Pradžioje atrodė, kad mano gyvenime viskas vyko atsitiktinai, bet dabar suprantu, kad buvau švelniai vedama ten, kur dabar esu. Kol vyras buvo lageryje, skaičiau teologinę literatūrą rusų kalba. Dievo, kaip Logoso, idėja labiausiai paveikė. Tada jaučiau, kad mane labai giliai liečia.

– Ar jūs laiminga?

– Aš ir laiminga, ir dėkinga, ypač už tuos žmones, kuriuos sutikau gyvenime, nes tai buvo didelė mokykla. Laimė ne visada buvo lengva. Teko išgyventi daug tylaus vidinio skausmo, kurio negalėjau atskleisti net artimiausiems žmonėms. Dabar jaučiuosi savo vagoje, bet laimė yra sunki ir skausminga.

Vizitinė kortelė

Gimė 1943 m. balandžio 23 d. Marijampolėje.

Mokėsi Palangoje.

Studijavo J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje.

Baigė Muzikos konservatoriją, chorvedybos specialybę.

Pasauliečių pranciškonų ordino narė.

Vyras Alvydas Šeduikis (1941–1987) garsus vargonininkas ir disidentas, vaikai – Alvydas, Eglė, Mindaugas ir Jurga. Turi 9 anūkus.