Klaipėdos etnokultūros centras sekmadienį kviečia į didelę, pilną juoko, linksmybių Užgavėnių šventę. Visų miestiečių ir miesto svečių laukia tradicinės žiemos palydos. Savo juoku jiems teks išbaidyti piktumus, o sukeltu triukšmu kviesti pavasarį sugrįžti į Klaipėdos miestą. Juk sakoma: „Gerai užsigavėsi – bėdų neturėsi“.

Pats muš, pats rėks

Nuo paminklo „Arka“ (Tiltų g. pabaigoje, Herkaus Manto g. pradžioje) persirengėlių eisena su Užgavėnių kovai besiruošiančiais Lašininiu ir Kanapiniu priekyje 12.30 val. pajudės Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus bei Meno kiemo link. Eisenoje netrūks ir bedančių, ir kreivadančių – bus taip baisu, kad apsidenk maišu.

Senamiesčio kiemeliai prisipildys šurmulingos ir geros nuotaikos, taip pat tradicinių Užgavėnių patiekalų – šiupinio, blynų, kopūstų – kvapų.

Aštrialiežuvis Žydas pats muš, pats rėks ir kvies įsitraukti į šventę.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kiemuose netrūks smagių, įdomių ir žaismingų veiklų, kuriose bus galima išmėginti jėgas ir sumanumą.

Drauge dainuoti ir šokti visus kvies folkloro ansambliai: „Kuršių ainiai“, „Alka“, „Vorusnėlė“, „Alkiukai“, „Kuršiukai“, jaunimo folkloro kolektyvas. Tradicinėmis slavų pavasario dainomis ir šokiais džiugins Klaipėdos „Pajūrio“ pagrindinės mokyklos folkloro studija „Veretionce“ ir folkloro ansamblis „Vėčiora“. Dar didesnio šurmulio įlies Klaipėdos kapelija „Mingė“ bei niekaip nesusitaikantys Lašininis ir Kanapinis.

Užgavėnių diena nepaprasta – pagal šios dienos orus spėjama, koks bus pavasaris, vasara, kokio derliaus galima laukti. Taip pat žmonės anksčiau burdavosi norėdami sužinoti, kas laukia tais metais. Tad ir renginyje Klaipėdos Vitės pagrindinės mokyklos teatro būrelio moksleiviai spės šventės dalyvių ateitį. Po kaukėmis pasislėpę šunybes krės Klaipėdos universiteto,

Klaipėdos valstybinės kolegijos ERASMUS programos ir LCC tarptautinio universiteto studentai.

Ūš kaip avilys

Meno kiemas ūš kaip avilys, nes jame taip pat nepritrūks šventinio dūkimo.

Užėjusieji į Meno kiemo dirbtuves „Lyčynų pabriks“ sutiks tautodailininką, kaukių drožėją Saulių Tamulį, kuris garsėja ne tik Žemaitijoje, bet yra ir 2011 m. respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ vienas iš prizininkų. Meistro kaukėmis bus galima ne tik pasigrožėti, bet ir pamatyti, kaip tautodailininkas jas kuria.

Tik šią dieną veiks fotostudija „Dėdeli veizuolaa, dontis kap varguonaa“ ir nepaprastas stendas „Užgavėnių svita“, prie kurio bus galima įsiamžinti su šventės personažais.
Taip pat išskirtinai šiai dienai bus atidaryta kaukių parduotuvėlė „Lervų ceks“, kurioje apsilankiusieji galės smarkiai pakeisti savo įvaizdį. Šiuos staigius pokyčius įvairiomis technikomis įamžins ir improvizuotą fotografiją sukurs dailininkų iniciatyva „Gyvas piešimas“.

Varydami žiemą iš kiemo, klaipėdiečiai sudegins Morę su visomis žiemos negandomis, niūrumu ir lauks šviesaus, atgimstančio pavasario.
Vandens! Vandens!..

Dar XX a. pr. Užgavėnės Lietuvoje buvo švenčiamos tris dienas – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį, vėliau tik antradienį, 46 dienas prieš Velykas. Tuoj po Užgavėnių, Pelenų dieną, prasideda gavėnios metas. Šiuo laikotarpiu, septynias savaites prieš Velykas, nebuvo galima linksmintis, kelti vestuvių, valgyti mėsos, todėl paskutinę dieną prieš gavėnią anksčiau buvo įprasta smagiai pasilinksminti, sočiai pavalgyti, pasisvečiuoti pas gimines ar kaimynus ir pasiruošti ilgai gavėniai.

Besitraukiančios žiemos ir artėjančio pavasario sandūroje žemdirbiai daugiausia dėmesio kreipė į apeigas, kurios, liaudies tikėjimu, tariamai turėjo išvaryti žiemos demonus, pažadinti šalčio sukaustytą miegančią žemę, nulemti žemės darbams palankius orus, gerą javų augimą, gausų gyvūnų prieaugį bei visos šeimos sveikatą ir sėkmę.

Per Užgavėnes Lietuvoje ypatinga reikšmė buvo teikiama pasivažinėjimui nuo kalniukų rogutėmis, geldomis ar pakinkytais arkliais. Tai buvo magijos priemonė, siekiant garantuoti gerą linų bei javų derlių. Sakydavo, kas Užgavėnių dieną sėdi namie, to pasėliai menki užaugs. Todėl, susėdę į roges, važiuodavo į laukus ar net į kitus kaimus. Dažnai važiuodavo stati, kad linai didesni augtų. Gerų linų galėjai tikėtis ir tada, jei išgriuvęs iš rogių pasivoliosi sniege. Noras važiuojant išvirsti ir pasivolioti ant žemės kilo iš tikėjimo, jog žmogus ir žemė yra glaudžiai susiję.

Manoma, kad prisilietęs prie nusilpusios žemės žmogus ją sušildo, suteikia gyvybės ir greičiau prikelia pavasariui.

Kai kur Lietuvoje per Užgavėnes po kaimą vežiodavo „bičių spiečių”. Ant rogių pritaisydavo didelį kubilą, į kurį sulipdavo vaikai ar merginos. „Bitės”, uždengtos drobule, zyzdavo, o jas vežiojantys tyčia šaukdavo: „Vandens! Vandens!“. Žmonės išėję į gatves stengėsi aplieti juos vandeniu. Vandens liejimo apeigos turėjo nulemti bičių darbštumą, padidinti upių, ežerų vandeningumą bei užtikrinti pakankamai lietaus būsimai augmenijai.

Valgydavo 12 kartų

Užgavėnės – paskutinė žiemos mėsiedo diena, kai galima riebiai ir sočiai prisivalgyti. Senovėje iš pat ankstaus ryto moterys ruošdavo maistą; dažniausiai tai būdavo riebūs patiekalai.

Šeimininkės prikepdavo blynų, spurgų, mėsos, kiaušinienės, Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje virdavo šiupinį. Svarbu buvo paruošti valgių tiek, kad net tik savo šeimynai užtektų, bet ir svečius būtų kuo pavaišinti. Sakoma, jei per Užgavėnes sočiai pavalgysi, tai visus metus būsi riebus ir sotus. Todėl kai kuriuose Lietuvos regionuose šią dieną valgydavo 7, 9  ar net 12 kartų. Skaičius 12 greičiausiai simbolizavo 12 sočių mėnesių, 7 – septynias pasninko savaites.

Išskirtinis dėmesys per Užgavėnes – persirengėlių vaikštynėms. Iš vieno kaimo į kitą vaikščiodavo ne tik žmogišką pavidalą vaizduojantys persirengėliai – žydai, čigonai, vengrai, elgetos, daktarai, bet ir, mokslininkų nuomone, seniausios gyvūnus imituojančios kaukės – meškos, arkliai, ožiai, bei naujesnės kilmės, atsiradusios su krikščionybės tradicijomis, demonus vaizduojančios būtybės – giltinė, velnias, ragana ir kt. Būtini Užgavėnių dalyviai – Lašininis su Kanapiniu ir didžiulė moters arba vyro iškamša vadinama More, Kotre ar Gavėnu.

Įvairiuose Lietuvos regionuose išlikę saviti žiemos išvarymo papročiai skyrėsi ne tik persirengėlių vaikštynėmis, kaukių paplitimu, tikėjimais, bet ir šventimo tradicijomis. Štai Klaipėdos krašte Užgavėnių ir persirengėlių vaikštynių tradicijos išnyko labai seniai. Prūsijoje, kuriai priklausė Klaipėdos kraštas, buvo uždrausti Užgavėnių karnavalai, tačiau svarbiausiu Užgavėnių akcentu Klaipėdos krašte tapo šiupinio valgymas. Šiupinį virdavo iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdėdami kiaulės kojų, uodegą, rečiau – galvą ar lašinių. Klaipėdos, Plungės ir Šilalės rajonuose dar praėjusio amžiaus pradžioje šiupinys buvo svarbiausias Užgavėnių valgis. Ypatinga reikšmė šiupinyje buvo teikiama kiaulės uodegai. Sakydavo, kuris valgydamas ją ras, tai pirmas ir ves. Kitur kiaulės uodegą atiduodavo piemeniui, kad geriau kiaules ganytų.

Dabar viskas kitaip, bet graži etnokultūros tradicija gyvuoja, kasmet suburdama daugybę žmonių į smagią šventę.