Įprasta, bet nepaprasta istorija

Lenkų dramaturgas Domanas Nowakowskis pjesę „Kai kurios erelių rūšys“ rašė įkvėptas Sławomiro Mrożeko „Emigrantų“, jis buvo paprašytas sukurti tokį pat kompaktišką, lengvai gastrolėms suruošiamą, techniškai nesudėtingą kūrinį. To rezultatas – pjesė dviem aktoriams, jos veiksmas telpa viename kambaryje, o dėmesį kausto ne scenografija, bet gyva, greita, humoro nestokojanti dialogo tėkmė.

„Kai kurios erelių rūšys“ pasakoja, rodos, labai paprastą istoriją – svajojantis tapti televizijos žvaigžde, vaikinas iš provincijos atvyksta į miestą ir ten jau iš šlovės aukštumų nusileidusios „žvaigždės“ prašo pagalbos įsidarbinant televizijos projekte.

„Mūsų spektaklis – apie pražūtingą medijų įtaką jauno žmogaus psichikai ir apie pasiklydusius žmones, karštligiškai ieškančius gyvenimo prasmės. Realybės šou, projektai, konkursai... Kad gautų greitą pelną televizija ieško vienadienių žvaigždžių. Bet šou pasibaigus tos žvaigždės iškart yra nurašomos ir užmirštamos. Apsukrių verslininkų rankose jaunimas tampa paprasčiausiu įrankiu uždirbti didelius pinigus“, – spektaklio siužetą lakoniškai pristatė jo režisierius I. Reklaitis. Beje, I. Reklaitis prieš 7 metus režisavo ir S. Mrożeko „Emigrantus“. Kartu su aktoriumi Gintaru Čajausku kurtas spektaklis buvo labai populiarus, gastroliavo ne tik po Lietuvą, bet ir užsienyje.

Spektaklyje „Kai kurios erelių rūšys“ į televizijos šou pakliūti bandantį Kuku vaidinantis Jonas Baranauskas pripažino, kad siužete vaizduojama situacija jam, kaip aktoriui, artima: „Mano profesijos žmonės visi svajojame apie kažkokią viršūnę. Paklausk bet kokio jauno aktoriaus – visi nori būti žvaigždėmis. Tai nėra lengva profesija. Ne visada veikia nusistatymas, kad viskas pasiekiama palaipsniui dirbant. Taip nėra – reikia kovoti už save. Man atpažįstamas Kuku noras būti pripažintam, kad ir aklai, nesuprantant, kas ir kaip. Man atpažįstamas jo veržlumas.“

Ryšio ir supratimo paieškos

Spektaklyje vaidina tik du aktoriai – pats I. Reklaitis ir jo kolega J. Baranauskas. Skirtingų kartų aktorių dialogas D. Nowakowskio pjesėje neatsitiktinis. Prie jau paminėtų spektaklio teminių centrų pridurtinas ir žmonių gebėjimo komunikuoti, darnaus dialogo galimybės klausimas. Kompaktiškoje spektaklio erdvėje susitinkantys veikėjai atstovauja skirtingus pasaulius. I. Reklaitis svarstė, kad šabloniška vyresniųjų prisiimta pareiga auklėti ir mokyti jaunimą gali būti labai laisvai kvestionuojama, „klausimas, ar vyresnis žmogus yra visada teisus auklėdamas ir moralizuodamas jaunesnį? O gal jaunimo maksimalizmas ir yra šio pasaulio varomoji jėga? Tai amžina žmonijos egzistavimo dilema. Atsakymo nėra. Laikas parodys, kas teisus“. Spektaklio režisieriaus nuomone, svarbiausia nesustoti ieškoti ryšio: „Žmonės nesusišneka, nes negirdi vienas kito. Tai yra pagrindinė bėda. Pavyzdžiui, visiems rūpi laisva ir nepriklausoma Lietuva, bet visiems ji yra skirtinga. Niekas nežino, kas yra ta laisvė ir kokia ji turi būti. Užmirštama, kad laisvė tai yra ir pareiga, ir atsakomybė. Taigi, mokėjimą klausyti ir išgirsti savo oponentą išskirčiau kaip esminį dalyką. Mes visi skirtingi. Reikia gerbti kitaip mąstantį – tai didelis menas. Gal nereikėtų iš karto eiti į konfliktą, bet čia jau kultūros dalykas, mentaliteto. Manau, kad teatras tam tikra prasme bando užpildyti šią komunikavimo spragą. Jis padeda žmonėms išmokti bendrauti.“

Neįprasti aktorių amplua

I. Reklaitis spektaklį režisuoja ir jame vaidina, o J. Baranauskas vaidina ir taip pat kūrė spektaklyje naudojamas vaizdo projekcijas. „Pradėjome dirbti su spektaklio medžiaga ir eigoje atsirado įvairių idėjų, pajutome, kad reikės tam tikrų vizualinių momentų – esu lankęs dailės mokyklą, nei piešimas, nei grafinis dizainas man nėra svetimos terpės, tad negaliu sakyti, kad ėmiausi kažko sau neįprasto. Mane traukia vizualiniai menai – nuo fotografijos iki iliustravimo, – spektaklio kūrimo procese tekusių papildomų pareigų nesureikšmino aktorius. – Šiuo atveju daug ką padiktavo pati medžiaga, buvo aišku, ką reikia padaryti.“

O I. Reklaitis, klausiamas apie iššūkį režisuoti tą patį spektaklį, kuriame ir vaidina, minėjo, kad svarbu dialogas su partneriu: „Suderinti režisūrą ir aktorystę yra pakankamai sudėtinga. Bet aš šiek tiek to išmokau dirbdamas su „Emigrantais“. Mintyse suvaidinu ne tik savo vaidmenį, bet ir partnerio. Būna taip, kad kartais mano pasiūlyti prisitaikymai nelimpa partneriui arba yra jam svetimi. Todėl darbo pradžioje su J. Baranausku susitarėme, kad jis visada man pasakytų, jei jam kas nors netinka ar nepriimtina. Tada kartu bandome atrasti tą aukso vidurį. Kalbėdamas su juo, dažnai pasitikrinu vieną ar kitą savo sprendimą. Net spektaklio finalą sprendėme kartu. Papasakojau jam kelis variantus, tada juos išbandėme, o paskui kartu priėmėme galutinį sprendimą.“

J. Baranauskas kolegą papildė pridėdamas, kad tuomet, kai dirbama tik dviese, kur kas giliau susitelkiama į scenos porininką: „Visą savo dėmesį nukreipi į partnerį, nevaidini kažkam iš „šalies“, esame pilnai susikoncentravę vienas į kitą. Tai labai įdomu, didesnis iššūkis, bet skatinantis kūrybingumą.“

Dviejų aktorių metus laiko neskubant kurtas spektaklis buvo inicijuotas I. Reklaičio – kaip pastanga nesustoti karantino metu. Spektaklio scenografas, šviesų ir kostiumų dailininkas – Artūras Šimonis.

Apie pjesę

Lenkų dramaturgo ir kino scenaristo D.Nowakowskio pjesė „Kai kurios erelių rūšys“ parašyta 2003 m. Joje dramaturgas kalba apie masinės informacijos priemonių invaziją į šiuolaikinio žmogaus gyvenimą, apie manipuliavimą tikromis ir netikromis vertybėmis.

Netikėtomis aplinkybėmis susitinka tiek pasaulėžiūra, tiek amžiumi du visiškai skirtingi žmonės. Vienas – savo gyvenimo kelio pradžioje, pilnas svajonių, jaunatviško maksimalizmo, aklai tikintis viskuo, ką jam siūlo šiuolaikinis komercijos pasaulis. Kitas – savo gyvenimo saulėlydyje, jau įgijęs žmogiškos patirties, perpratęs šiuolaikinio pasaulio „taisykles“, realisto akimis vertinantis amžinybės ir laikinumo sąvokas.

Ar jų susitikimas taps lemtingu pasirenkant, kuriuo keliu eiti? Ar įmanoma pasimokyti iš svetimų klaidų?